Pateikti įrašai su mirtis žyme.


Lengva mirtis

Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks Jūsų požiūris į eutanaziją? Neseniai išrado mašiną, kuri leidžia beviltiškai sergantiems žmonėms absoliučiai be skausmo numirti per kelias sekundes. Žmogų galima iš karto palaidoti šioje mašinoje. Koks Jūsų požiūris į mirtį lengvai, ramiai, be baimės?
Atsakymas. Iš esmės, aš nieko negaliu pasakyti. Tai žmogaus pasirinkimas. Mirtis visada skausminga, visada nemaloni. Šiandien daugelis žmonių naudojasi įvairiomis priemonėmis, kad pereitų į kitą pasaulį be skausmo. Tai – viena vertus. Kita vertus, Baal Sulamas sako, kad neverta atsisakyti šio skausmo, jei tai įmanoma. Sunku taip kalbėti, bet privalau tai pasakyti žmonėms, nes šis skausmas – antiegoistinis. Jis apvalo žmogų.
Reikia taip padaryti, kad žmogus dar iki tol, kol palieka šį pasaulį, pereitų į kitą gyvenimą, ir tada išsiskyrimas su šiuo gyvenimu bus jam neskausmingas, tiesiog – išėjo, ir viskas.
Tikėkimės, kad dabar prieiname prie tokio laikotarpio, kai žmonija yra pajėgi atskleisti sau šią galimybę, ir bus paprasta ramiai pereiti iš vieno gyvenimo į kitą.
Iš esmės, eutanazija nereikalinga. Jei aš jau jaučiuosi kitoje būsenoje, tai tegul mano kūnas miršta. Aš žvelgiu į jo mirtį iš toli ir man nuo to visai neskauda, nebaisu, neliūdna. Aš jau gyvenu savo kitame kūne – dvasiniame, sieloje.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Amžinos sielos beieškant

Komentarų nėra

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabala išvaduoja, išgelbėja žmogų nuo mirties baimės?
Atsakymas. Kabala pakelia žmogų virš mirties. Vos tik jis susijungia su siela ir ima gyventi joje, kūnas praktiškai liaujasi jam egzistavęs.
Mano mokytojas Rabašas sakydavo: „Kaip vakare meti savo marškinius į skalbyklę, o ryte rengiesi kitus, taip numeti savo kūną, o paskui gauni kitą. Tai tau vyksta visiškai neskausmingai, kaip ir su marškiniais.“
Klausimas. Kaip žmogus tai supranta, jei nepasiekia tokios būsenos kaip Rabašas?
Atsakymas. Nesvarbu, tai vis tiek su juo vyksta. Tik jis bijo.
Klausimas. Ar gali visuomenė įtikinti žmogų taip žvelgti į mirtį?
Atsakymas. Žinoma. Visuomenė gali viską! Pavyzdžiui, ji gali taip paveikti žmogų, kad jis ims į tai žiūrėti kitaip: „Esu pasirengęs nusižudyti, nes iškart gausiu ilgaamžį pomirtinį pasaulį.“
Klausimas. Ar manote, dera žmones ugdyti taip, kad jie nebijotų mirties?
Atsakymas. Ne. Mirties baimė itin reikalinga ir naudinga, nes apsaugo žmogų. Jei nėra baimės, žmonės eina į mirtį, žudydami kitus. Jie daro viską, ką tinkami, manydami, kad taip nusipelno aukštesniojo atlygio, būsimo pasaulio.

Iš 2017 m. gruodžio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Tikrasis nemirtingumas

Amžinos sielos beieškant

Komentarų nėra

Kas yra amžinybė?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, tai kas yra amžinybė?
Atsakymas. Amžinybė – tai nekintama noro būsena, kurią jis pasiekia po galutinio ištaisymo, po visiškos realizacijos. Tada laikas išnyksta.
Klausimas. Jei nėra laiko, tada nėra ir mirties?
Atsakymas. Iš tiesų, mirties iš viso nėra. Juk kas yra mirtis? Tai noro išnykimas iš dabartinės būsenos ir perėjimas į kitą būseną. Tu gali pasakyti, kad tai buvusio noro mirtis, tačiau tai ne mirtis, o perėjimas į naują būseną.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Egzistavimas virš laiko

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, I dalis

Komentarų nėra

Kam gyvenu?

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманBe kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Komentarų nėra

Artimųjų mirtis

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebooko. Kokia skausmo priežastis, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus?
Atsakymas. Skausmas netekus artimo žmogaus grynai egoistinis, kaip ir bet kuris kitas mūsų skausmas. Jaučiame kažką, ką norėtume ir galėtume gauti arba gavome iš jo, o dabar negauname.
Net kada ilgimės kito žmogaus, tarsi apraudame jį, – apraudame save. Tik save! „Kodėl jis paliko mane ir dabar jau negalėsiu mėgautis juo, jo buvimu, jo dalyvavimu?!“ Tik taip! Todėl, kad mūsų prigimtis absoliučiai egoistinė: „Kodėl to netekau ir negaliu daugiau tuo mėgautis?!“
Klausimas. O koks skausmas netekus artimo žmogaus būnant dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas. Dvasiniame lygmenyje nėra netekčių! Yra tik atradimai, kilimai nuo vieno lygmens į kitą.
Klausimas. Jūs buvote labai susiję su savo Mokytoju – Rabašu. Kokia buvo jūsų būsena jam mirus?
Atsakymas. Neišgyvenau ir neverkiau. Šalia manęs buvo kiti jo mokiniai, kurie raudojo. Žmogus sėdi, kažko mokosi – ir staiga prasiveržia verksmas.
Klausimas. Jums jis buvo kaip tėvas?
Atsakymas. Jis man buvo artimiausias žmogus. Bet jaučiau, kad vyksta jo kilimas ir čia nėra jokio praradimo. Jis pats nusprendė taip išeiti. Keletą dienų iki to, jaučiau, kad žmogus taip nusprendė. Nors nebuvo visiškai jokių požymių. Jam netikėtai įvyko staigus infarktas – ir viskas.
Klausimas. Žydai turi maldą mirusiesiems – Kadiš…
Atsakymas. Ši malda ne apie mirusįjį. Joje šloviname Kūrėją: „Tegul būna palaimintas didis Tavo Vardas!“. Jokių ašarų ir verksmų! Ten net neužsimenama, kad kažkas numirė, kažkas išėjo, kažkas atsiplėšė nuo manęs, dingo iš mano matymo lauko ir jo jau daugiau nėra, jis pakilo pas Kūrėją. Viso šito nėra! Tiktai: „Tebūnie išaukštintas šventas Tavo Vardas!“
Klausimas. Taip reikėtų žvelgti į skausmą dėl išėjusiųjų?
Atsakymas. Kūrėjo šlovinimas – pats teisingiausias požiūris. Iš mūsų pasaulio jautimo per gyvūninį kūną turime pereiti prie dvasinio pasaulio pojūčio per sielą. Tuomet suprasime tiesą ir pamatysime, kad niekas nemiršta, niekas nedingsta, visi esame kartu, reikia tik pasiekti šį abipusį pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Nesiekite sielos su kūnu!

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Komentarų nėra

Galimybė išvystyti sielą

Kūnas ir siela

Klausimas. Jei žmogus žūsta, tai jo kūnas neturi galimybių tęsti darbo?
Atsakymas. Kūnas – ne, o siela – taip. Kūnas skirtas konkrečiai užduočiai, ir viskas.
Klausimas. Tačiau, juk yra valios laisvė?
Atsakymas. Jei žmogus turi valios laisvę, tai kitas reikalas, su juo – kiti išskaičiavimai. Tada jam yra dėl ko gyventi! Jis įsijungia į kitus, pradeda juos mylėti, mokyti, gyvena jų, o ne savo kūno norais.
Tokiu būdu, jei jis veikia tinkamai, gali gyventi šimtus metų! O jei jis gyvena tik dėl savęs, tai pats nuodija save savo egoizmo nuodais.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas vyksta su siela po mirties?

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Ar yra ryšys su išėjusiais iš šio pasaulio?

Kūnas ir siela

Klausimas: Ar galimas ryšys su tais, kurie studijavo kabalos mokslą, bet išėjo iš šio pasaulio? Jūs sakėte, kad palaikysite su mumis ryšį, net jei iškeliausite.
Atsakymas: Jokių problemų! Nejaugi mūsų pasaulis yra kliūtis jausti visą pasaulių sistemą? Nieko panašaus.
Dabar jūs nejaučiate viso pasaulio, visos sistemos. Tačiau po kiek laiko įgysite šią galimybę, atsiskleis vidinė savybė, ir jūs pradėsite jausti visą visatą dar būdami šiame pasaulyje.
O atsisveikinę su šiuo gyvenimu jausite pasaulį ne tik per fizinį kūną. Juk Aukštesnįjį pasaulį jaučiame ne kūnu, o organais, kurie susikūrė – siela. Kai žmogus atsiskiria nuo kūno, siela nepatiria jokių pasikeitimų. Todėl jūs pratęsite savo dvasinį kelią, savo tobulėjimą ir be kūno.
Svarbiausia būnant kūne vieną kartą mūsų pasaulyje atskleisti Kūrėją ir tada jūs jau galite judėti toliau.

Iš 2016 m. gegužės 8 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiekite sielos su kūnu!

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Gyvensime!

Komentarų nėra

Nesiekite sielos su kūnu!

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar mirtis egzistuoja, kad sujungtų žmones?
Atsakymas. Gyvūninio kūno mirtis nieko nesujungia ir neatskiria. Mūsų kūnas it mažas gyvūnas šalia savo šeimininko.
Klausimas. Ir netgi mirties baimė niekieno nepastūmės vienytis?
Atsakymas. Mirties baimė nieko nedaro. Bet kuris gyvūnas bijosi mirti. Tačiau organizmo funkcijų nutrūkimas – tai natūrali būsena, ne daugiau. Jokiu būdu sielos nesiekite su savo kūnu, tai didžiulė klaida.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau ia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Kas vyksta su siela po mirties?

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Komentarų nėra

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Pasakyta: „Pasidaryk mokytoją ir nusipirk draugą“. Kalbama apie tai, kokio tipo ryšį galime susikurti tarpusavyje bei tarp mūsų ir Kūrėjo. Nuo šio ryšio priklauso mūsų ištaisymas – išsivadavimas iš susiskaldymo. Tiek, kiek susivienijame ir peržengiame susiskaldymą, ištaisome jį, šiuose ištaisytuose noruose, jų tarpusavio ryšiuose atskleidžiame dvasinę tikrovę.
Materialiajame pasaulyje gyvename savo nore, kol realizuojame visus materialius informacinius gyvūno lygmens genus (rešimo). Kai vienas genas išsisemia ir jį keičia kitas, mes tai jaučiame kaip savo mirtį. O gimimas su nauju genu vadinamas nauju gyvenimo ciklu.
Tačiau dvasinius genus galime nuolatos atnaujinti, kas kartą ištaisydami tarp mūsų esantį ryšį. Jeigu žmogus supranta, kad gali realizuoti šiuos dvasinius genus: išsiaiškinti juos ir ištaisyti, tai ištaisytuose genuose jaučia kitą savo gyvenimo lygmenį – dvasinį gyvenimą.
Materialusis gyvenimas vyksta dėl gyvūniniame lygmenyje esančio vieno geno, o kai jis visiškai realizuojasi – pereina embriono, žindymo ir brandos (ibur, jenika, mochin) stadijas – miršta. Tačiau žmogaus pakopoje galime realizuoti daugybę genų, keisdami juos kiekvieną akimirką, ir jausti juose savo vystymąsi dvasiniame pasaulyje.
Priešingai nei materialusis pasaulis, jaučiamas materialiuose genuose, dvasinis pasaulis jaučiamas ištaisytame, dvasiniame gene – tarp mūsų esančiame ryšyje. Vadinasi, vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: savojo kūno pojūčiais materialiajame gene ir neištaisytame dvasiniame gene, jausdami pažeistą ryšį tarp mūsų.
Jeigu ištaisome šį ryšį, tai ištaisytame gene atsiskleidžia dvasinė pakopa: vietoje suskaldyto pasaulio jaučiame ištaisytą. Atitinkamai jaučiame naujus ištaisytus norus, o juose – Šviesą, pripildančią juos pagal jų ištaisymo pakopą.
Todėl mums reikia tik vieno – patenkinti būtinuosius gyvūninio lygmens geno poreikius ir maksimaliu greičiu tobulėti, taisant žmogaus pakopos genus.

Iš 2013 m. sausio 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai