Pateikti įrašai su mirtis žyme.


Artimųjų mirtis

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebooko. Kokia skausmo priežastis, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus?
Atsakymas. Skausmas netekus artimo žmogaus grynai egoistinis, kaip ir bet kuris kitas mūsų skausmas. Jaučiame kažką, ką norėtume ir galėtume gauti arba gavome iš jo, o dabar negauname.
Net kada ilgimės kito žmogaus, tarsi apraudame jį, – apraudame save. Tik save! „Kodėl jis paliko mane ir dabar jau negalėsiu mėgautis juo, jo buvimu, jo dalyvavimu?!“ Tik taip! Todėl, kad mūsų prigimtis absoliučiai egoistinė: „Kodėl to netekau ir negaliu daugiau tuo mėgautis?!“
Klausimas. O koks skausmas netekus artimo žmogaus būnant dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas. Dvasiniame lygmenyje nėra netekčių! Yra tik atradimai, kilimai nuo vieno lygmens į kitą.
Klausimas. Jūs buvote labai susiję su savo Mokytoju – Rabašu. Kokia buvo jūsų būsena jam mirus?
Atsakymas. Neišgyvenau ir neverkiau. Šalia manęs buvo kiti jo mokiniai, kurie raudojo. Žmogus sėdi, kažko mokosi – ir staiga prasiveržia verksmas.
Klausimas. Jums jis buvo kaip tėvas?
Atsakymas. Jis man buvo artimiausias žmogus. Bet jaučiau, kad vyksta jo kilimas ir čia nėra jokio praradimo. Jis pats nusprendė taip išeiti. Keletą dienų iki to, jaučiau, kad žmogus taip nusprendė. Nors nebuvo visiškai jokių požymių. Jam netikėtai įvyko staigus infarktas – ir viskas.
Klausimas. Žydai turi maldą mirusiesiems – Kadiš…
Atsakymas. Ši malda ne apie mirusįjį. Joje šloviname Kūrėją: „Tegul būna palaimintas didis Tavo Vardas!“. Jokių ašarų ir verksmų! Ten net neužsimenama, kad kažkas numirė, kažkas išėjo, kažkas atsiplėšė nuo manęs, dingo iš mano matymo lauko ir jo jau daugiau nėra, jis pakilo pas Kūrėją. Viso šito nėra! Tiktai: „Tebūnie išaukštintas šventas Tavo Vardas!“
Klausimas. Taip reikėtų žvelgti į skausmą dėl išėjusiųjų?
Atsakymas. Kūrėjo šlovinimas – pats teisingiausias požiūris. Iš mūsų pasaulio jautimo per gyvūninį kūną turime pereiti prie dvasinio pasaulio pojūčio per sielą. Tuomet suprasime tiesą ir pamatysime, kad niekas nemiršta, niekas nedingsta, visi esame kartu, reikia tik pasiekti šį abipusį pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Nesiekite sielos su kūnu!

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Komentarų nėra

Galimybė išvystyti sielą

Kūnas ir siela

Klausimas. Jei žmogus žūsta, tai jo kūnas neturi galimybių tęsti darbo?
Atsakymas. Kūnas – ne, o siela – taip. Kūnas skirtas konkrečiai užduočiai, ir viskas.
Klausimas. Tačiau, juk yra valios laisvė?
Atsakymas. Jei žmogus turi valios laisvę, tai kitas reikalas, su juo – kiti išskaičiavimai. Tada jam yra dėl ko gyventi! Jis įsijungia į kitus, pradeda juos mylėti, mokyti, gyvena jų, o ne savo kūno norais.
Tokiu būdu, jei jis veikia tinkamai, gali gyventi šimtus metų! O jei jis gyvena tik dėl savęs, tai pats nuodija save savo egoizmo nuodais.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas vyksta su siela po mirties?

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Ar yra ryšys su išėjusiais iš šio pasaulio?

Kūnas ir siela

Klausimas: Ar galimas ryšys su tais, kurie studijavo kabalos mokslą, bet išėjo iš šio pasaulio? Jūs sakėte, kad palaikysite su mumis ryšį, net jei iškeliausite.
Atsakymas: Jokių problemų! Nejaugi mūsų pasaulis yra kliūtis jausti visą pasaulių sistemą? Nieko panašaus.
Dabar jūs nejaučiate viso pasaulio, visos sistemos. Tačiau po kiek laiko įgysite šią galimybę, atsiskleis vidinė savybė, ir jūs pradėsite jausti visą visatą dar būdami šiame pasaulyje.
O atsisveikinę su šiuo gyvenimu jausite pasaulį ne tik per fizinį kūną. Juk Aukštesnįjį pasaulį jaučiame ne kūnu, o organais, kurie susikūrė – siela. Kai žmogus atsiskiria nuo kūno, siela nepatiria jokių pasikeitimų. Todėl jūs pratęsite savo dvasinį kelią, savo tobulėjimą ir be kūno.
Svarbiausia būnant kūne vieną kartą mūsų pasaulyje atskleisti Kūrėją ir tada jūs jau galite judėti toliau.

Iš 2016 m. gegužės 8 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiekite sielos su kūnu!

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Gyvensime!

Komentarų nėra

Nesiekite sielos su kūnu!

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar mirtis egzistuoja, kad sujungtų žmones?
Atsakymas. Gyvūninio kūno mirtis nieko nesujungia ir neatskiria. Mūsų kūnas it mažas gyvūnas šalia savo šeimininko.
Klausimas. Ir netgi mirties baimė niekieno nepastūmės vienytis?
Atsakymas. Mirties baimė nieko nedaro. Bet kuris gyvūnas bijosi mirti. Tačiau organizmo funkcijų nutrūkimas – tai natūrali būsena, ne daugiau. Jokiu būdu sielos nesiekite su savo kūnu, tai didžiulė klaida.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau ia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Kas vyksta su siela po mirties?

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Komentarų nėra

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Pasakyta: „Pasidaryk mokytoją ir nusipirk draugą“. Kalbama apie tai, kokio tipo ryšį galime susikurti tarpusavyje bei tarp mūsų ir Kūrėjo. Nuo šio ryšio priklauso mūsų ištaisymas – išsivadavimas iš susiskaldymo. Tiek, kiek susivienijame ir peržengiame susiskaldymą, ištaisome jį, šiuose ištaisytuose noruose, jų tarpusavio ryšiuose atskleidžiame dvasinę tikrovę.
Materialiajame pasaulyje gyvename savo nore, kol realizuojame visus materialius informacinius gyvūno lygmens genus (rešimo). Kai vienas genas išsisemia ir jį keičia kitas, mes tai jaučiame kaip savo mirtį. O gimimas su nauju genu vadinamas nauju gyvenimo ciklu.
Tačiau dvasinius genus galime nuolatos atnaujinti, kas kartą ištaisydami tarp mūsų esantį ryšį. Jeigu žmogus supranta, kad gali realizuoti šiuos dvasinius genus: išsiaiškinti juos ir ištaisyti, tai ištaisytuose genuose jaučia kitą savo gyvenimo lygmenį – dvasinį gyvenimą.
Materialusis gyvenimas vyksta dėl gyvūniniame lygmenyje esančio vieno geno, o kai jis visiškai realizuojasi – pereina embriono, žindymo ir brandos (ibur, jenika, mochin) stadijas – miršta. Tačiau žmogaus pakopoje galime realizuoti daugybę genų, keisdami juos kiekvieną akimirką, ir jausti juose savo vystymąsi dvasiniame pasaulyje.
Priešingai nei materialusis pasaulis, jaučiamas materialiuose genuose, dvasinis pasaulis jaučiamas ištaisytame, dvasiniame gene – tarp mūsų esančiame ryšyje. Vadinasi, vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: savojo kūno pojūčiais materialiajame gene ir neištaisytame dvasiniame gene, jausdami pažeistą ryšį tarp mūsų.
Jeigu ištaisome šį ryšį, tai ištaisytame gene atsiskleidžia dvasinė pakopa: vietoje suskaldyto pasaulio jaučiame ištaisytą. Atitinkamai jaučiame naujus ištaisytus norus, o juose – Šviesą, pripildančią juos pagal jų ištaisymo pakopą.
Todėl mums reikia tik vieno – patenkinti būtinuosius gyvūninio lygmens geno poreikius ir maksimaliu greičiu tobulėti, taisant žmogaus pakopos genus.

Iš 2013 m. sausio 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra

Kuo tikėti?

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Gyvensime!

Knyga „Zohar“, Kūnas ir siela

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“, 432 psl.: …Visi pasaulio gyventojai žino, kad mirs ir sugrįš į dulkes, todėl dauguma jų dėl šios baimės grįžta pas savo Šeimininką ir bijo nusidėti Jam.
Klausimas: Ką reiškia „mirti“?
Atsakymas: „Mirti“ arba „gyventi“ – visa tai kalbama apie norą. „Gyvas“ pagal knygą „Zohar“  reiškia „duodantis“, o „miręs“ – „gaunantis“.
Dvasiniame pasaulyje nėra gyvenimo ir mirties. Tai mūsų pasaulyje kalbame apie gyvenimą ir mirtį, nes jaučiame tik vieną gyvenimo formą ir matome, kad ji tarytum pranyksta mums. Mes manome, kad gyvenimu vadinamas kvėpuojantis kūnas, o mirtimi – nustojęs kvėpuoti.
Bet žmogui, pradėjusiam jausti dvasinį pasaulį, toks skirtumas tampa labai keistas: kaip įmanoma pagal tokį požymį nustatyti skirtumą tarp esančio ir nesančio, gyvo ir mirusio? Juk jis pereina prie kitos gyvenimo formos suvokimo, jam išnyksta žemiškosios gyvybės ir mirties sąvokos.
Jeigu žmogus pereina prie aukštesnio suvokimo ir davimą laiko gyvenimu, o gavimą – mirtimi, jis iš gyvūno lygmens pakyla į žmogaus pakopą ir gyvenimu vadina buvimą žmogaus lygmenyje, o mirtimi – gyvūno, jis nesieja gyvenimo ir mirties su gyvūninio kūno egzistavimu.
Tada šis gyvūninis kūnas tarytum išnyksta iš jo pajutimo, praranda savo reikšmę, nustatant savo gyvenimo ar mirties būseną. Net jeigu kūnas miršta, žmogus yra jau kitoje noro pakopoje, jaučia gyvenimą ir mirtį dvasinio pasaulio atžvilgiu, ir su juo yra susiliejęs.
Todėl šis pasaulis jau nebedarys pertraukų jo sielos vystymo procese.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis nemirtingumas

Laisvė nuo mirties

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Komentarų nėra

Kad gyvenimas pavyktų

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar gali dvasinio pasaulio pasiekimas šiame gyvenime pakeisti mūsų žemiškojo egzistavimo trukmę?
Atsakymas: Žmogus turi siekti šiuo žemišku keliu užbaigti savo aukštesnįjį dvasinį kelią. Jeigu jis pasiekia šią būseną, tai gyvenimas tikrai nusisekė. Tai priklauso nuo jo.
Kiek metų iš tikrųjų egzistuoti – nuo žmogaus nepriklauso. O kaip pripildyti savo egzistavimą išsitaisymu – priklauso nuo jo.
Bet visgi jo žemiška kelionė yra tokia, kad per tuos metus jis gali išsitaisyti. Taip duodama. Visa kita priklauso nuo žmogaus.

Iš 2011 m. liepos 10 d. virtualios pamokos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ir tai ne gražūs pažadai!

Pajusti amžinybės alsavimą

Komentarų nėra

Laisvė nuo mirties

Kūnas ir siela

Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai