Gamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio