Kuo daugiau įsijungiu į dešimtuką, įsivaizduodamas ten esantį Kūrėją, tuo labiau suderinu savo sielą kaip muzikos stygas kitų stygų atžvilgiu. Grupė turėtų suderinti save it smuikas, kad visi būtų kaip vienas žmogus su viena širdimi. Ir tuomet mumyse atsiskleis Kūrėjas.
Kūrėjas įsivelka į smuiką ir juo groja, jeigu šis tinkamai nustatytas Jo atžvilgiu ir visos jo stygos yra paruoštos. Mes patys negrojame šiuo smuiku – Kūrėjas tuo pat metu groja visu dešimtuku.
Šviesos įteka į mūsų kelim ir išteka, sukurdamos daugybę harmonijų, t. y., švytėjimų visuose lygmenyse, nes sfiros dalijamos į pagrindines, asmenines ir sub-asmenines, mažesnes. Ir visa tai jaučiame kaip Kūrėjo pokalbį su mumis, tokia forma Jis atsiskleidžia visuose mūsų pojūčiuose, kylančiuose dėl tinkamo ryšio tarp draugų.
Kiekvienas dešimtuke turi atiderinti savo stygą taip, kad Kūrėjas įsivilktų į mūsų smuiką. Ir tik nuo draugų tarpusavio santykių priklauso, kiek svarbesni jie tampa man, ir aš suprantu, kad be jų nieko nepasieksiu.
Jei draugai netikėtai dings, prarasiu bet kokį ryšį su dvasingumu. Bus visiškas atsiskyrimas. Todėl būtina visą laiką stiprinti ryšį dešimtuke ir rūpintis visais draugais, kaip pačiu brangiausiu dalyku gyvenime.
Be šito daugiau nieko nėra. Man draugai netgi svarbesni už Kūrėją, nors Jis yra šaltinis ir tikslas. Bet draugai svarbesni, nes, praradęs juos, prarasiu viską, ir jau nebeįstengsiu rasti. Negaliu tiesiog taip pereiti iš dešimtuko į dešimtuką, tai įmanoma tik pradiniame etape.
Bet iš tikrųjų tai toks ryšys, kurio negalima pakeisti. Didžiulė tragedija, kai žmogus išmetamas iš dešimtuko arba kai jis išeina dėl kokio nors konflikto, neradęs supratimo tarp draugų arba neįstengęs jų suprasti.
#264980

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dinamiška būsena

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis