„Sfira“ – tai noras mėgautis, kuris apriboja save ir atsiveria, kad duotų artimui, kitaip tariant, noras jau turi ekraną, atspindėtą Šviesą, išskaičiavimą dėl davimo. Kiek šis noras duoda artimam, tiek yra laikomas šviečiančiu, todėl vadinasi „sfira“.
Noras dalijamas į dešimt sfirų, kurios nori šviesti, duoti viena kitai ir todėl susijungia, kad duotų Kūrėjui. Ir tiek Kūrėjas šviečia joms. Tuomet jos pačios ima šviesti ir vadinasi „dešimt sfirų“.
Su šiomis dešimt sfirų galime dirbti skirtinguose lygmenyse, su sąlygą, kad įstengėme pakilti virš savo noro ir paversti jį šviečiančiu, Šviesos šaltiniu.
Žinoma, negaliu būti Šviesos šaltinis, tačiau, kiek noriu duoti, tiek manyje atsiskleidžia Šviesa ir suteikia davimo jėgą. Taip tampu kanalu, perduodančiu Šviesą kitiems. Kiekvienas turi tapti tokiu vamzdeliu, sujungiančiu Kūrėją su kitais. Taip atkuriame sugriautą Adam Rišon sistemą – vieną bendrą sielą visai žmonijai.
Priklausome „paskutiniajai kartai“, turinčiai didžiulį norą mėgautis, kurį sudėtinga ištaisyti. Ir todėl priešinamės taisymui, tempdami laiką.
Kita vertus, tai toks sunkus ir ilgas procesas, nes mes atliekame bendrą taisymą. Kažkada, kad priartėtume prie Kūrėjo, kad atskleistume aukštesniąją jėgą ir išsitaisytume, pakako vieno žmogaus ar nedidelės grupelės, juk jie atliko savo asmeninį taisymąsi.
Šiandien esame bendro taisymosi proceso pradžioje, ir todėl turime iš savęs padaryti pereinamąjį adapterį visai žmonijai, visoms sieloms.
Todėl mūsų taisymasis toks gilus, platus, ko dar nebuvo istorijoje. Štai dėl to mums tenka dėti tiek daug pastangų, kad pirmąsyk įeitume į dvasinį pasaulį.

* * *
Tik susijungus galima paspartinti mūsų dvasinį vystymąsi. Be to, svarbu žinoti, kam mums reikia vienybės, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Mūsų laikai – tai taisymosis pabaigos epocha. Ir todėl turime judėti šios norimos būsenos link, ir iš jos imti sukti ratą atgal ir žiūrėti, ką reikia daryti dabar.
Bet nuo pradžių reikia taikytis į veiksmų pabaigą. Taisymosi pabaigos pats plačiausias ratas ir pats arčiausias ratas su dešimtuku jame, kuris jau ne ratas, o linija, – turi būti suderinti viename taikiklyje.
#234056

Iš 2018 m. rugsėjo 27 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Ieškotojų karta

Tapti viena visuma

Klausimas. Norint duoti, reikia turėti kam ir ką duoti. Kaip kabalistas sprendžia šią problemą? Kam ir ką jis duoda?
Atsakymas. Kai kabalistui atsiranda galimybė duoti, jis mato, kad ši galimybė egzistuoja tik Kūrėjo atžvilgiu. O kur Kūrėjas? Pasirodo, kad viskas aplink jį – tai Kūrėjas. Tad nėra problemų duoti.
Kūrėjas tikslingai parodo žmogui, kur ir kaip reikia duoti, veikti, tęsti Jo norą toliau. Žmogus tampa „Kūrėjo ranka“.
Duoti Kūrėjui – tai duoti žmonėms. Pirmiausia – tai metodikos, kaip priartėti prie Kūrėjo platinimas – geriausia, ką galima daryti ir žmonėms, ir Kūrėjui. Taip įduodi jiems į ranką galimybę gauti aukštesniąją Šviesą, gausą, užpildyti save ir Kūrėją.
Klausimas. Tačiau tokią galimybę turi tik vienetai. O jeigu žmogus nedėsto kabalos, ir šalia jo nėra draugų, su kuriais galėtų realizuoti metodiką, ką jam duoti?
Atsakymas. Tada jis neturi galimybės niekur judėti. Žmogus turi šalia turi turėti bendraminčių, geriausia – dešimtuką.
Klausimas. Sakykime, aplink mane yra keletas žmonių ir aš jiems pasakoju apie Kūrėją. Tai reiškia, kad jiems duodu?
Atsakymas. Ne, greta tavęs turi būti žmonės, su kuriais drauge realizuoji metodiką. Padėsite kits kitam kurti bendrą tinklą, kurį Kūrėjas ims užpildyti. O jūs, priimdami iš Jo, imsite Jį užpildyti.
Klausimas. Vadinasi, draugų grupėje vienybė ir yra davimas?
Atsakymas. Žinoma. Mes kartu sukuriame dvasinį indą, kuri užpildo Kūrėjas, o jūs į jį gausite pripildymą, su ketinimu duoti Kūrėjui.
#233738

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gauti, kad galėtum duoti

Ką mes galime duoti Kūrėjui?

Užpildyti vienam kito norus

Visi esame uždaryti šiame pasaulyje it povandeniniame laive, iš kurio neišeisi: arba nužudysime vieni kitus, arba kiekvienas anuliuos savo egoizmą, ir tada povandenis laivas išsiplės ir virs nauju pasauliu.
Iš pradžių ta vieta atrodo siaubinga, tamsi, ankšta. Bet jeigu anuliuosime savo egoizmą, Malchut, ir jos atžvilgiu padidinsime Biną, tai tamsi, spaudžianti vieta virs motinos įsčiomis.
Paskui ji dar labiau išsiplės virsdama ištisu pasauliu. Juk mes Malchut pridedame prie Binos savybių, nuo ko Bina išsiplečia neribotai apimdama visą tikrovę. Imame kūrybingai naudoti Malchut ir Binos jėgas, Malchut prilygindami Binai. Malchut tapdama panaši į Biną 620 kartų duoda daugiau.
Siauroje, spaudžiančioje vietoje randu priešingą sau valdžią, kuri reikalauja iš manęs paklusti, anuliuoti savąjį ego. O aš negaliu to atlikti, šaukiu, meldžiu, tačiau galiausiai vis dėl to randu tam jėgų. Anuliuodamas save davimo jėgos atžvilgiu, matau, kokia ta jėga gera.
Iki tol nemačiau jos gėrio. Man atrodo, kad duoti – nieko gero, ir gera vien gauti. Bet neturėdamas išeities atsidūręs siauroje, tamsioje, siaubingoje vietoje, tarsi gyvas palaidotas žemėje, nusprendžiu pasikeisti, kad išeičiau į naują pasaulį.
Juk kapas – tas pats, kas gimda. Suvokiu ją kaip kapą, kol nerandu ten Binos jėgų ir nesusitapatinu su ja. Ir tuomet ji virsta motinos įsčiomis.
Tame kape turiu dešimt minučių, kol neuždusiu be oro. Vienintelė išeitis – kuo greičiau rasti Binos jėgą ir paversti kapą gimda. Reikia įdėti visas jėgas, kad rastum, jog „Nėra nieko kito tik Kūrėjas“, kuris atvedė mane į šią būseną ir slepiasi jos viduje. Turiu užmegzti su Juo ryšį, kad pradėčiau naudoti norą duoti ir taip vystyčiausi naujame pasaulyje.
#232799

Iš 2018 m. rugsėjo 3 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai teisuolis mieste

Ne tikėtis, o veikti!

Ką taisyti?

Klausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Visas žmogaus darbas – kelti Kūrėjo didybę, užpildyti juo visą pasaulį iki pat horizonto, visą pasaulėdarą. Visuomet vyksta kova tarp Kūrėjo didybės ir kūrinio didybės: aukštesniojo pasaulio ir šio pasaulio, jautimo nore mėgautis ir jautimo nore duoti.
Tarp šių dviejų taškų teka visas mūsų gyvenimas, vyksta visa kova. Dėl to kuriame kabalistinę grupę, kuri padės kiekvienam ir visiems kartu sustiprinti Kūrėjo didybę. Tik tuo reikia rūpintis kas akimirką: nuo tada, kai atsimerki, iki tada, kai guliesi, ir net per miegus. Ši mintis – kaip kelti Kūrėjo svarbą – visuomet turi būti pasąmonėje.
Viskas tikrinama tuo, kiek pridedamo Kūrėjo svarbos: pagal šį principą žmogus renkasi savo užsiėmimus, mintis, veiksmus, ketinimus. Kūrėjo didybė leidžia mums davimo veiksmus suvokti kaip gavimą, gauti energijos, motyvacijos duoti, jausti įkvėpimą duodant Kūrėjui.
Kūrėjo didybė nuolatos turi augti, būtent ja matuojamos dvasinės žmogaus pakopos.

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rytinės pamokos tema „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Atskleisti Kūrėjo didybę

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas. Kas yra laimė kabalistui?
Atsakymas. Laimė kabalistui – galimybė užpildyti kitus ir per juos Kūrėją. Tačiau duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo, pats negaliu, tik per buferį – grupę, o dar geriau – per visą žmoniją.
Klausimas. Kas kabalistui suteikia didžiausią džiaugsmą?
Atsakymas. Būtent toks veiksmas, kai jis gali duoti per grupę Kūrėjui ir joje atskleisti Kūrėją, pamatyti, kaip viena įeina į kita, kaip grupė tampa buferiu tarp jo ir Kūrėjo, ir jie visi kartu, trise, susitinka šioje grupėje, šioje masėje.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimės ir tikėjimo tolerancijos ministrai

Begalinės laimės formulė

Laimingo gyvenimo patentas