Klausimas: Liko tik keletas dienų iki Berlyno kongreso. Mes norime jį pajusti jau dabar. Pajusti, kad visas pasaulinis kli yra tos pačios būsenos. Kaip tai padaryti?
Atsakymas: Visų pirma mums reikia suvokti, kaip smarkiai mes galime kas kartą sustiprinti savo tarpusavio ryšį ir vis intensyviau organizuoti kabalos platinimą pasaulyje. Būtent nuo to priklauso mūsų dvasinė būsena. Kita mūsų dvasinė pakopa priklauso nuo to, kaip stipriai mes išplisime pasaulyje, – tokiu lygiu mus ištaisys / pakels Šviesa. Nes mes egzistuojame ne dėl savęs, ne dėl savo pakilimo, o dėl to, kad išplistų kabala.
Baal Sulamas straipsnyje „Mozės ragas“ rašo, kad kabalos platinimas pasaulyje vadinamas ragu, kas reiškia Mozės kvietimą. Mozė – tai savybė, ištraukianti žmogų iš egoizmo (nuo žodžio „mošech“ – „ištraukti“). Štai tai mums reikia padaryti. Jeigu mes dar truputį padėsime pasauliui priartėti prie savojo egoizmo ištaisymo, tai ir mus pakels tiek, kiek pasaulis šito pareikalaus. O jei jis nepareikalaus, tai ir mūsų nepakels.
Kaip mirdamas sakė Ari? Taip atsitiko, kad tuo metu šalia jo nebuvo Chaim Vitalio, jo pirmojo mokinio, kuriam Ari perdavė šios išminties kelius. Baal Sulamas apie tai savo laiške rašo: „Icchakas Koenas, vienas iš Ari mokinių… įėjo pas šį jam mirštant ir verkė, kad dingsta viltis, kurią jie puoselėjo mokytojui gyvenant, pamatyti pasaulį, pilną gėrio, išminties ir Kūrėjo Šviesos. Ir atsakė jam Ari: „Jeigu atsirastų tarp jūsų bent vienas visiškai teisus – nepaimtų manęs iš šito pasaulio anksčiau laiko“…Ir sušuko mokinys: „Tai mes neturime jokios vilties?!“ Ir atsakė Ari: „Jei užsitarnausite, tai ateisiu pas jus ir mokysiu jus.“ Mokinys paprieštaravo: „Kaip gi tu ateisi mokyti mūsų, jeigu jau palieki šį pasaulį?“ Ir atsakė Ari: „Ką tu supranti giliose paslaptyse ir mano grįžimo pas jus keliuose!“ Pasakė ir iš karto numirė, kad gyventų kitame pasaulyje…“.
Tą patį sakė Baal Sulamas. Kadangi jo mokiniai buvo nepakankamo lygio tam, kad jis toliau su jais mokytųsi, jis mirė. Čia nėra jokių kitų išskaičiavimų. Jeigu žmogus reikalingas, tai jį laiko, duoda jam šią misiją, o jei ne, tai paima jį, – yra kito darbo. Todėl mums reikia suprasti, jog turime iš visų jėgų siekti išplatinti kabalos mokslą, ir tada mus pakels. Viena nuo kito visiškai priklauso! Ne tik nė vienas iš mūsų negalės pakilti (apie tai net nėra kalbos!), bet ir visa grupė stipriau nesusivienys, jei teisingai nedalyvaus kabalos platinime pasauliui.
Tikėsimės, kad šiais metais padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, ir tada iš tikro užsitarnausime išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Europa – bendri namai, bendra problema

Susitiksime Berlyne!

Kabalos mokslo platinimo svarba

Jeigu studijuosime kabalą tik dėl žinių, nenorėdami savęs ištaisyti – iš to nebus jokios naudos! Svarbiausia – pritraukti sau gražinančią į šaltinį Šviesą.
Todėl praėjusiais amžiais kabalistai slėpė savo knygas, nes žmonės dar nejautė taisančios Šviesos poreikio.
Ir kam tada duoti žmogui knygą? Jis matytų joje tik negyvas raides, tuščias akutes.
Todėl kabala buvo draudžiama! Jeigu žmoguje nesubrendo teisingas noras – kabala jam nebus naudinga, ji atneš tik žalos, nes žmogus studijuos ją mechaniškai, taip ir liks kaip buvęs materialiame lygmenyje.
Bet tada kyla klausimas: kodėl platiname kabalą visiems, neaplenkiant tų, kurie dar neturi dvasinio noro, „taško širdyje“?
Todėl, kad mūsų norą sudaro visi lygmenys. Bendras dvasinis indas apima visas sielas, visus žmones, netgi tuos, kurių sielose dar neatsiskleidė dvasinio taisymosi rešimot, šios sielos negali pradėti taisytis tiesiog dabar, nes nejaučia poreikio pasiekti dvasinį tikslą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi sielą! Ir visos jos sudaro Begalybės pasaulio Malchut. Todėl, kai prisijungiame visas šias sielas, jos įsijungia į mūsų ratą, ir mes spinduliuojame jiems mūsų pritrauktą supančią Šviesą, veikiančią visus, kurie kaip nors su mumis susiję.
Supanti Šviesa neveikia jų tokia jėga kaip veikia mus. Mumyse ji betarpiškai veikia dvasinį rešimo, o juose šis rešimo dar neatsiskleidė, ir Šviesa jį veikia netiesiogiai, bet, nepaisant visko, artina juos prie ištaisymo ir jungia prie mūsų bendro, dvasinio organizmo.
Todėl tai anaiptol ne beprasmis darbas! Baal Sulamas rašė, kad kabalos mokslo platinimas plačioms masėms ir yra vadinamasis „Mesijo rago kvietimas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti gėrio jėgas

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Priklausomai nuo to, kiek susijungsime ir dalyvausime bendruose veiksmuose (kongresuose, vienybės vakaruose, „stimuliatoriaus“ sistemoje), per mus ims ristis bendros Šviesos bangos, kurios palaipsniui priartins mus prie aukštesniojo pasaulio kranto.
Ir tada pamatysime, kad daugybė žmonių kartu įsisiūbuoja ant vienos bangos atlikdami bendrą dvasinį veiksmą!
O kadangi aukščiausia jėga sinchroniškai veikia daugybę įvairių žmonių, tai šioje sąjungoje atsiskleidžiančio dvasinio noro ir priešais jį esančios Šviesos galia pradeda veikti visą žmoniją – štai ši įtaka ir vadinama kabalos platinimu!
Žmonės nesąmoningai ims jausti šį reiškinį dėl to, kad mes visi esame sujungti į vieną sielą. Ir netgi tie, kurie nematė ir negirdėjo, neišvengiamai įsisiūbuos ant tos pačios bangos ir pajaus šį pasaulyje egzistuojantį dvasinį judėjimą. Pasaulis taps jautresnis Šviesos poveikiui.
Taip visą pasaulį įsiūbuojame bangomis, kurias kartu sukuriame, pakeliame visą pasaulį ir nuleidžiame – pakeliame davimo kibirkštis ir nuleidžiame egoistinį purvą, vis daugiau davimo kibirkščių atsiduria viršuje – ir žmonės ima klausti apie gyvenimo prasmę. Taip pagreitiname taisymosi procesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Magiška dvasingumo trauka

Kelias, kurį tiesiame

Ne prabanga, o išsitaisymo būdas

Iš Baal Sulamo straipsnio „Pratarmė knygai Panim Meirot“: Suprask, ką pasakė išminčiai: „Dovydo sūnus ateis tik tokioje kartoje, kur bus vien teisuoliai, arba vien nusidėjėliai“.
Todėl svarbu suprasti, kad nūnai mūsų laukiamas išlaisvinimas ir Mesijo atėjimas reiškia pažinimo tobulumą pasiekimą, kaip pasakyta: „Ir nebemokys žmogus žmogaus, kaip pasiekti Kūrėją, nes visi pažins Mane“.
O kai Izraelio sūnūs įgis visišką suvokimą, prisipildys žinių šaltiniai ir išsilies už Izraelio ribų visoms pasaulio tautoms, kaip pasakyta: „Ir visi žemėje pažins Kūrėją“, „ir atitekės pas Kūrėją ir prie Jo gėrybių“.
Kiekvienas turi pasiekti pakopą, vadinamą „Mesiju“. Ją galima pasiekti tik skleidžiant žinias apie Kūrėją, t. y. platinant kabalos mokslą pasaulyje visoms tautoms.
Tai ne Izraelio tautos valdžia, o idėjos apie žmogiškosios prigimties ištaisymą skleidimas, šią idėją žmonija įsisąmonins ir įvaldys.
Tai ir vadinama „karaliumi Mesiju“ – Izraelio karalyste, ketinimu „savybių panašumu suvokti Kūrėją“, kai visi kaip lygiaverčiai susijungia tarpusavyje duodami ir taip atveria aukščiausiąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą.
Šį darbą turi atlikti kiekvienas žmogus. Tačiau už jo atlikimą yra atsakinga grupė žmonių, kurie dar senovės Babilone gavo šią ištaisymo metodiką.
Ta grupė, vadinama Izraelio tauta, jau praeityje išsitaisė, vėl krito pas likusius „babiloniečius“, susimaišė su jais, ir pirmoji turi išsitaisyti, nes joje įrašytos anksčiau ištaisytos būsenos.
Ištaisymo sklidimas pasaulyje vadinamas Mesijo laiku.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Kabalos mokslo platinimo svarba

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Iš Šviesos galime reikalauti visų mums būtinų ištaisymų ir pripildymų.
Viskas, apie ką tik galime pagalvoti, yra Šviesoje – juk tai sukūręs mus Šaltinis.
Kai visais savo veiksmais (mokymusi, darbu grupėje, kabalos platinimu) pritraukiame sau Šviesą, ir ji pradeda mus veikti, tai po kurio laiko pajuntame tarsi stovį prieš kažką nežinoma.
Tai Šviesa jau pradeda artėti prie mūsų, nors jos dar nematome, bet jaučiame, kaip iki mūsų ateina jos „dvelksmas“ (ruach).
Tuomet jau galime atlikti kai kuriuos veiksmus, bijodami Jį prarasti – netekti šios Šviesos, šio pojūčio.
Taip pradedu formuoti savo santykius su Šviesa, bijodamas, kad ji, davimo santykis išnyks. Šviesa leidžia suprasti, kad nenorėdamas jos prarasti privalau būti duodančiuoju!
Imu visą laiką save tikrinti, stengiuosi likti su tokiu ketinimu ir savybėmis, kad išeičiau iš savo ego. Ir tada jaučiu šalia savęs ar savyje tam tikrą Šviesos buvimą.
Taip žmogus pradeda formuoti „šešėlį“ savo prigimtiniam, natūraliam norui mėgautis. Tokį pratimą su mumis atlieka Šviesa, tarsi sakydama: „Nori mane jausti?! Tai daryk taip! O jeigu ne – Aš išnyksiu…“
Šis žaidimas pamažu moko žmogų likti „šešėlyje“, kol tai netampa jo antrąja prigimtimi.
Dabar jis nori būti šešėlyje, jaučia, kad pakilti virš savo asmeninių išskaičiavimų yra ypatinga būsena. Taip iš lo lišma ateinama prie lišma.
Jis mato, kad ši būsena dvelkia tobulumu ir amžinybe. Tiksliau, ši būsena žmogui į naudą. O po to jis pradeda vertinti pačią būseną, pačią davimo ir meilės artimui savybę.
Visa tai su mumis atlieka Šviesa savo žaidimu – priartėdama ir nutoldama, kad šešėlis būtų tai iš Šviesos, tai iš žmogaus pusės: tai žmogus slepia savo egoistinį norą, tai Šviesa slepia save.
Taip žmogus palaipsniui suformuoja savo antiegoistinį ekraną (masach).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Aukštesniosios pakopos Šviesa“

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Nežinia, kiek dar reikės dirbti, kad realiai pamatytume naują, ištaisytą pasaulį.
Tačiau mūsų darbo rezultatus  rodo tai, kiek žmonija pabunda.
Kaip šio pabudimo rezultatas turi įvykti tam tikri dideli kokybiniai pokyčiai, ir žmonės pradės jausti dvasinę realybę.
Tam mums reikia pasiekti bendrą galią, kuri vadinasi „šeši šimtai tūkstančių sielų“.
Šią galią mums reikia pasiekti tiek dydžio, tiek jėgos prasme – žmonių, siekiančių dvasinio tikslo, kiekiu, ir  jų tarpusavio ryšio, kuris juos vienija, jėga.
Kai tik pasieksime tokią „šešių šimtų tūkstančių sielų“ galią – priešais mus atsivers dvasinis pasaulis.
Tai ir yra kabalos platinimo tikslas – į šį judėjimą įtraukti tiek žmonių, kad galėtume pasiekti „pirmąją stotelę“ dvasiniame pasaulyje – atverti dvasinę tikrovę.
Kai mes susivienysime taip, kad kiekybę padauginę iš kokybės gausime reikiamą galią (P = UxI – galia lygi įtampos ir srovės stiprio sandaugai) – atsiras dvasinis indas P, kuriame galės atsiverti Kūrėjas.
Tuomet visi šio bendro indo dalyviai pajus atsiveriančią dvasinę tikrovę. Tai vadinasi Kūrėjo atsivėrimu kūriniams.
Tai priklauso tik nuo to, kiek mums svarbus dvasinis, o ne materialusis pasaulis. Mes jau konstruojame šį bendrą Kūrėjo atvėrimo indą, bet kol nebaigsime, negalėsime jo pamatyti.
Jis pasireikš mūsų jutimuose, kartu su Kūrėju jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Baal Sulamas. Paskutinioji karta

Įžanginis žodis:
Yra istorija apie grupę žmonių, pasiklydusių dykumoje. Jie kentė badą bei troškulį, kol vienas jų rado vienuolyną, pilną įvairiausių gėrybių. Žmogus pradėjo šaukti ir pūsti ragą – galbūt jo nelaimingi bičiuliai išgirs ir taip pat įžengs į šį vienuolyną, pilną įvairiausių gėrybių.
Mes, visa žmonija, klaidžiodami siaubingoje dykumoje atradome kabalos knygas – šaltinį, galintį pripildyti mūsų sielas gyvybe. Ir galvodami apie bičiulius, likusius siaubingoje dykumoje, pučiame ragą, tikėdamiesi, kad mūsų broliai išgirs ir ateis pas mus, ir bus laimingi kaip mes.
Vadovaudamiesi savo žemiškuoju protu, mes galime apsirūpinti tuo, kas būtina. Tačiau vystomės, tik stumiami kančių ir nusivylimo, kad niekaip nepajėgiame susidoroti su skausmu ir mirtimi. Įsivaizduokite, kad yra knyga, aprašanti tikrosios tvarkos, saugumo ir ramybės sąrangą, garantuojanti pasitenkinimą ir taiką kasdieniame gyvenime. Mes turime galimybę sukurti nuostabią ateitį.

Kvietimas mokytis kabalos:
Aš nepriklausau iškilioms asmenybėms, tačiau mano protas šiose knygose sugebėjo rasti visa, kas būtina laimei. Jūs tuo labiau galite tai padaryti.

Kodėl skardena mano ragas?
Aš mums suteiktą galimybę suvokiu taip giliai savo širdyje, kad negaliu ilgiau ištverti, – nusprendžiau visiems atskleisti būdą, kaip pasiekti laimę. Aš išeinu pas žmones, pūsdamas ragą ir kviesdamas išrinktuosius, kad, pradėję mokytis ir suvokę šias knygas, pateisintų savo ir viso pasaulio egzistavimą.

Klausimas: Kada mane veikia supanti Šviesa? Tik pamokos metu ar ir tada, kai platinu? Turint omenyje, kad tai darydamas trokštu pasiekti Aukščiausiąjį susijungdamas su grupe.
Atsakymas: Mokymosi, platinimo, grupinės veiklos metu priklausomai nuo jūsų ketinimo susijungti su visais tam, kad atskleistumėte Kūrėją – atidavimo ir meilės savybę. Supanti Šviesa – tai Šviesa, kuri pripildys mane aukštesnėje pakopoje. Iš esmės aš jau esu visose savo būsimose pakopose. Tačiau to nejaučiu. Turiu pats jas pasiekti. To trokšdamas aš sužadinu aukštesnės savo būsenos poveikį sau pačiam – ir ji keičia mane pagal save. Viskas priklauso tik nuo mano noro, veržimosi jos link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Susivienyti galima tik dvasiniu lygmeniu“

„Klausimai kelyje – 6“

„Mano taškui reikia tik šviesos“

Klausimas: Ar dvasinio pasaulio atskleidimas padedant kabalos mokslui gali užkirsti kelią katastrofoms?
Atsakymas: Priešakyje pasaulio laukia didžiulės problemos. Mes tai jaučiame, nors kol kas gyvename gerai – kaip anekdote apie žmogų, krentantį iš dešimto aukšto ir bekrentant manantį, kad viskas gerai.
Visi specialistai kalba apie pavojingą situaciją, kurioje yra pasaulis, taip pat netgi neva klestinti ekonomika. Mes patys sau ruošiame galingą uždelsto veikimo bombą – visose gyvenimo srityse.
Kabalos mokslas atsiskleidžia kaip visų pasaulio problemų bendras sprendimas – ne tam, kad išlaisvintų pasaulį nuo jų. Šios problemos duodamos būtent tam, kad pakreiptume pasaulį nauja linkme.
Kabalos mokslas – ne vaistas nuo smūgių, kad jaustumeisi gerai. Jis skirtas tam, kad pakeltų žmogų į kitą matavimą.
Todėl, kol žmonės nepajaus, kad privalo ne tik išsivaduoti iš bėdų, bet ir pasiekti kitokį gyvenimą – amžiną ir tobulą, mums bus sunku platinti kabalos mokslą. Juk kabala neduoda laikino ir dalinio sprendimo.
Kabalos mokslas kalba apie visą tavo gyvenimą, apie visą šią dabar tavo jaučiamą tikrovę,  kalba, kad ji yra neteisinga, laikina, išgalvota tam, kad kuo greičiau iš jos pakiltum į tikrąją, amžinąją tikrovę.
Juk tu esi jausmų rūke, be sąmonės, tarsi kritinės būklės ligonis. Turi išsigelbėti ir pakilti.
Kol kas žmonija to nejaučia. Bet palaipsniui, etapais, platinant kabalos mokslą, būtina pasiekti, kad visuomenė įsisąmonintų, jog mūsų pasaulis tėra koridorius į Aukštesnįjį pasaulį, ir mes privalome pakilti iš jo į dvasinį pasaulį. Ir tada jį pasieksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pats rimčiausias žaidimas“

„Kas gi ten slepiasi manyje?“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“