Pateikti įrašai su tikėjimas aukščiau žinojimo žyme.


Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Europoje „Ateitis prasideda čia“. Pirmoji pamoka
Mes nebegalime toliau didinti savo norų – dabar turime pakeisti jų naudojimą. Bet žmonija to nesupranta, todėl nesusigaudo, kas su ja vyksta.
Mes įžengėme į laikotarpį, kai daugiau nereikalingas didelis noras, todėl šiuolaikinė karta atrodo tokia pavargusi ir nusivylusi tolimesniu vystymusi. Didelė dalis jaunimo nesiekia karjeros, nekuria šeimos, apskritai, nenori galvoti apie ateitį, kuri niekam neaiški.
Ir visa tai todėl, kad pasaulyje vietoj linijinio egoizmo augimo dėsnio, kurį kiekvienas vykdo kaip nori, pradeda veikti naujas, integralus dėsnis, reikalaujantis iš žmonių susijungti tarpusavyje. Dabar pasaulio vystymasis priklauso būtent nuo žmonių vienijimosi, tarsi vieno kūno ląstelių, jėgos. Kuo daugiau gerumo ir kuo stipresnis tarpusavio ryšys, tuo greičiau vystomės.
Mes matome tą pačią tendenciją technikos vystymesi: kuo sudėtingesnės programos ir mechanizmai, kuo daugiau jos turi vidinių komponentų, tuo tobulesni sukuriami įrenginiai. Judama pirmyn ne dėl gilinimosi į konkrečias detales, o dėl jų tobulesnio sujungimo. Visas technikos vystymasis per paskutiniuosius dešimt metų yra pagrįstas naujų sąsajų tarp elementų kūrimu.
Bet žmonių visuomenėje taip vystytis nesugebame, nes jos elementai – mes patys, o mums nesinori jungtis, ir todėl nesuprantame, ko iš mūsų reikalauja vystymosi dėsnis. Tai šiandien didžiausia žmonijos problema, kilusi dėl nesupratimo, kad esame naujoje epochoje.
Baal Sulamas šį laikotarpį vadina „Paskutiniąja karta“, nes žmonės pradeda suprasti, kad individualus egoistinis vystymasis baigiasi ir tolimesnė pažanga įmanoma tik kuriant teisingą tarpusavio ryšį. Turime suprasti, kad priklausome vienai sistemai, kurioje veikia abipusio įsitraukimo, tarpusavio supratimo dėsnis.
Visi žmonės turi jaustis kaip ląstelės arba vieno kūno organai, teisingai susiję tarpusavyje. Kai mes susikuriame tokį ryšį, tai jame jaučiame bendrą jėgą, jungiančią visą gamtą, kuri vadinama „Kūrėju“. Mes patys ją kuriame savo teisingu susijungimu ir atskleidžiame joje.
Tokia žmogaus paskirtis šiame pasaulyje ir mūsų laikmečio esmė. Iki šios būsenos žmonija privalo nedelsiant pakilti. Kuo greičiau suvoksime etapus, kurie jau yra gamtos programoje, ir patys panorėsime juos įgyvendinti, tuo geresnis ir malonesnis bus mūsų vystymasis. Mes suprasime, kokį tikslą turime ir gausime teisingą reakciją iš gamtos į visus mūsų veiksmus.
Galutinė būsena gamtoje jau egzistuoja ir joje mes visi idealiai susiję vienas su kitu. Tokia sistema vadinama „Adomu“, pirmuoju žmogumi, kitaip tariant „panašiu“ („dome“) į bendrąją gamtos jėgą – davimo ir vienybės jėgą. Teisingas tarpusavio susijungimas vadinamas meile, kuriai esant kiekvienas supranta kito poreikius ir gali teisingai tarpusavyje sąveikauti.
Mylėti – vadinasi – žinoti, kaip aš turiu aprūpinti kitą tuo, ko jam trūksta, o kitas gali man duoti tai, ko trūksta man, – taip mes sudarome bendrą visos žmonijos integralųjį mechanizmą. Turime suprasti, kad pasaulyje nieko nereikalingo nėra sukurta. Ir jei žinome sistemą, tai rasime kiekvienam tinkamą vietą, kurią būtent jis tegali užpildyti.
Kai vaikas renka dėlionę, jam neretai lieka tarsi nereikalingų detalių, bet tik todėl, kad jis nežino viso vaizdo, visos sistemos. Tačiau tas, kas sukūrė šią dėlionę, tiksliai žino, kur turi prisijungti kiekviena jos dalis ir kokia jos tikroji funkcija.
Taip ir mes, kai susipažinsime su visa sistema, suprasime, kad joje reikalingas kiekvienas iš mūsų, ir iš to išvystysime teisingus santykius vienas su kitu. Juk gamtos sistemoje nesukurta nieko, kas nebūtina.
Jei suprantame, kad iš tikrųjų gamtos sistema integrali, tobula, idealiai tarpusavyje susijusi, bet to tik nematome dėl savo egoizmo, tai toks požiūris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Kitaip tariant, aš nesivadovauju tuo, ką matau ir suprantu dabar pagal savo išsivystymą, tarsi vaikas nemokantis surinkti dėlionės, o stengiuosi rasti teisingą vietą, kad sujungčiau kiekvieną detalę į tobulą sistemą. Tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“.
Todėl mes mokomės, ieškome, tyrinėjame gamtos dėsnius, stengiamės pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti, kaip galime susijungti tam tikra forma. Ir aptinkame mūsų skirtumus, tarsi vaikai, kurie varto dėlionės detales ir negali sujungti jų vienos su kita.
Be to, reikia suprasti, kad visos šios dėlionės dalys, kiekvienas žmogus šiuo laiku, jau išaugo iki savo galutinės būsenos ir daugiau jam nėra kur vystytis. Jei versime jį vystytis kaip anksčiau, tai sulauksime mutacijų ir piktybinių formų.
Ir būtent tai matome mūsų visuomenėje, mūsų vaikuose, kol neišmokome jų teisingo tarpusavio ryšio kūrimo metodo, kuris leistų pereiti prie kito vystymosi etapo. Tik ištyrinėję teisingo tarpusavio ryšio dėsnius, suprasime pasaulio valdymo dėsnius ir galėsime pagerinti savo gyvenimą.

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. pirmosios kongreso pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Naujas laikas, nauji dėsniai

Komentarų nėra

Kaip įveikti atskirtį?

Kabalos mokymasis, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip įveikti atskirtį mokytojo atžvilgiu?
Atsakymas. Itin sunku įveikti, mat nejauti, jog tai atskirtis. Staiga imi suprasti, kad tai tavo normali būsena, įprasti poelgiai.
Ir čia atsiranda itin rimtų galimybių tirti, jei tik gali tai atlikti. Bet tai įmanoma, jei iš aukščiau gauni tokią galimybę. O jei ne, tada žmogus palieka savo mokytoją, manydamas, kad viską iš jo gavo ir dabar pats žino daugiau ir dar gali mokyti kitus.
Tokiu atveju iš kitų žmonių girdi kritiką ir ją įveikti itin sunku. Ne tai, kad neįmanoma, bet labai sunku. Čia reikia itin rimtų barjerų.
Taip atsiranda prielaidos tikėjimui aukščiau žinojimo – netikiu savo ausimis (ką man pasakoja), savo akimis (ką matau). Žinau tik vieną: prilimpu prie jo vidinio dvasinio potencialo, nes nusprendžiau tai atlikti, ir todėl, kad iš tiesų daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Praeitis ir ateitis

Mokinys – mokytojo šešėlis

Komentarų nėra

Davimo mokslas

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманMaterialiame pasaulyje pripratome dirbti su savo įprastiniu protu. Mokytojas aiškina, o aš tikrinu, kas pasakyta, suprantu protu ir sutinku širdimi. Tačiau kabalos mokomasi kitaip: mokomasi to, ko dabar neįmanoma suprasti ir suvokti. Juk mūsų proto struktūra neatitinka tos pakopos, apie kurią dabar kalbama.
Ant aukštesnės pakopos veikia dėsniai, kurie prieštarauja mano principams ir logikai, viskam, ką suprantu ir jaučiu. Tačiau privalau priimti juos kaip dėsnius, priklausančius aukštesniajai pakopai.
O pats tuo metu esu ant žemesnės pakopos. Ir turiu pasistengti grupėje, pasitelkęs mokymąsi ir į šaltinį grąžinančią Šviesą, prarasti savo dabartinius jausmus, protą bei įgyti naują protą, naujus jausmus, modifikavęs manyje veikiančią programą, kad kilstelčiau ją į kitą lygmenį.
Į ankstesniąją programą negalėjau įvesti duomenų, kuriuos dabar mokausi. Ji jiems nebuvo tinkama – nesupratau ir nejaučiau jų, tai nebuvo manyje. Dabar keičiu programą, ir tuomet mokomoji medžiaga tampa man aiški ir suprantama. Tai dvasinis mokymasis.
Mums iš aukščiau reikia gauti Šviesos porciją, kuri pakels mus į aukštesniąją pakopą – į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą, į naują protą (vietoj senojo). Naujasis žinojimas vadinamas „tikėjimu“, nes tikėjimas – tai davimas. Kitaip tariant, pakylu į didesnio davimo pakopą ir tuomet imu suprasti ir jausti tai, ką mokausi.
Mums tereikia stipriau tarpusavyje susivienyti ir daugiau į Šaltinį grąžinančios Šviesos, kuri suteiks mums aukštesniosios pakopos žinias, kitaip tariant, tikėjimą aukščiau žinojimo.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Magnetiniame davimo lauke

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Komentarų nėra

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль Лайтман„Žinojimo viduje“ – tai suvokimas keturiuose kūniškuose, gyvūniniuose jutimo organuose, per kuriuos matome šį įsivaizduojamą pasaulį, tai paaiškės paskui, kai išvysime tiesos pasaulį, aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų prigimtinis, įgimtas suvokimas grindžiamas gavimu, sugėrimu į vidų. Bet studijuodami kabalą, dirbdami grupėje, veikiant į Šaltinį grąžinančiai Šviesai, imame visiškai priešingai suvokti pasaulį, kaip pasakyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“ – ne per gavimo, o per davimo prizmę, būdami panašūs į Kūrėją.
Ir tuomet jaučiame Kūrėją, susiliejame su Juo ir suprantame, kad be šios aukštesniosios jėgos daugiau nieko nėra. Ir taip imame suvokti aukštesnįjį pasaulį – Kūrėjo atskleidimo mums dydį.
Skirtumas tas, ar išnaudosime savo norą mėgautis egoistiškai, kad gautume visa, kas supa, ar eisime aukščiau žinojimo, virš noro mėgautis, naujai suvokdami tikrovę – taip, kokia ji iš tiesų yra, ne manyje, objektyviai.
Ir tuomet matysiu ne savyje, ne savo norą mėgautis, o Šviesą, aukštesniąją jėgą, užpildančią visą tikrovę. Tai ir vadinama dvasiniu suvokimu, „aukščiau žinojimu“, davimu, meile, atspindėtąją Šviesa. Taip imu jausti, kur iš tiesų esąs.
Atsiveria vidinis matymas, įeinu į naują, tikrąjį pasaulį. Suprantu, kad anksčiau buvau uždarytas savo egoistiniame nore, kurio apskritai nėra, tai tiesiog iliuzija, suteikianti man galimybę savo pastangomis įeiti į aukštesnįjį, šviesų pasaulį, pačiam pasiekti Kūrėją ir pasakyti: „Tai mano Kūrėjas! Tai mano pasaulis!“

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Vertinkite davimo savybę

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Komentarų nėra