Pateikti įrašai su tikėjimas aukščiau žinojimo žyme.


Tikėjimas aukščiau žinojimo: priimti draugo nuomonę

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar galima tikėjimu aukščiau žinojimo pavadinti draugo nuomonės priėmimą, nors ji ir priešinga tavajai? Jei taip, kaip tai atlikti neatsisakant savosios?
Atsakymas: „Tikėjimas aukščiau žinojimo“ reiškia nepaisyti savo nuomonės, kai priimu draugo nuomonę ir ja vadovaujuosi 100%. Mėginu atlikti taip, kad jo nuomonė, nors ir priešinga manajai, taptų mano. Tai reikia patirti pačiam, ir pamažu suprasite, kas tai.
„Tikėjimas aukščiau žinojimo“ – tai dvasinės pasaulėžiūros sistema, kai imate matyti dvasinį pasaulį aukščiau mūsų pasaulio ir per jį. Tai nėra paprasta. Reikia išeikvoti daug laiko ir pastangų, kol imsite taip viską suvokti.
Tai visiškai kita pasaulėdaros sistema, tarsi turėtumėte visai kitą protą, kitus jausmus ir mintis.
#266309

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Komentarų nėra

Ilgai laukta kūdikio šypsena

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas darbas – kaip pakelti save iš žinojimo lygmens į tikėjimą aukščiau žinojimo. Ir tam diena po dienos, o tiksliau, naktis po nakties turėsime kristi į žinojimą, kas mums vadinasi „naktimi“, ir pakilti į tikėjimo aukščiau žinojimo aukštumas, vadinamas „diena“. Juk tikėjimas – tai Kūrėjo Šviesa.
Visi kabalistai rašė apie šį perėjimą nuo žinojimo prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Visais laikais jie rašė tik apie tai: kaip pereiti nuo žmogaus pakopos į Kūrėjo pakopą, kitaip tariant, nuo gyvūninės pakopos į žmogaus.
Žmogui sunku įsisąmoninti šį perėjimą. Reikia suprasti, kad Kūrėjas be egoizmo nesukūrė nieko kito, gyvename jame ir tai vadinama „žinojimo viduje“. Ir nuo šios pakopos turime savo pastangomis, prašymu, malda Kūrėjui pakilti į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą.
Štai ką turime stebėti: kiek esame žinojime ir kiek tikėjime virš žinojimo, kiek pagreitėja dažnumas pereinant iš žinojimo į tikėjimą. Kabalistai sako, kad per penkias minutes pasikeisdavo 400 tokių būsenų: žinojimas – tikėjimas aukščiau žinojimo. Būtent šie pokyčiai formuoja mumyse dvasinį tikrovės suvokimą, nes vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas: žemiau žinojimo, jo viduje ir virš jo.
Kaip šiame pasaulyje gimdamas kūdikis kol kas nesupranta savo tėvų, jaučia juos tik fiziškai ir pripranta prie to, kad jie daro jam gera. Taip ir mes pamažu atskleidžiame tikėjimą aukščiau žinojimo, absoliutų Kūrėjo gėrį, kuris organizavo visą kelią, kuriuo ėjome, visą mūsų istoriją, buvusią ir būsimą. Taip žmogus palaipsniui atsiduria priešais Kūrėją.
Svarbiausia būnant bet kurios būsenos įsivaizduoti, kad ji kilo iš aukštesnės jėgos, be kurios daugiau nieko nėra. Tik Kūrėjas organizuoja visą mano gyvenimą, mano mintis ir norus ir netgi mano požiūrį į Jį šiuo metu, nesvarbu, kad man atrodo, kad pats jį apibrėžiu. Taip teisingai apdorojame visas būsenas žinojimo viduje, duotas Kūrėjo tam, kad virš jo savo pastangomis ir malda pakiltume į tikėjimą aukščiau žinojimo.
Tik apie tai verta kalbėtis ir jaudintis, ir taip išspręsime visas problemas. Nėra didesnio nusikaltimo nei likti žinojime. Kūrėjas meta mus ten, „žudo“, bet tik tam, kad pakiltume aukščiau žinojimo.
Tai turime stengtis atlikti kiekvieną akimirką. Nesvarbu, kad dar nejaučiame, kaip Kūrėjas organizuoja mūsų gyvenimą, tačiau būtent šios mūsų pastangos yra labai brangios Kūrėjui, kaip kad tėvus džiugina kūdikio šypsena daug labiau nei suaugusio vaiko šypsena.
Todėl, net kai mūsų būsena kaip naujagimio, kuris dar tik pradeda reaguoti į Kūrėją, bendrauti su Juo, prašyti, mes tuo jau atnešame Kūrėjui kur kas daugiau malonumo nei įstengsime ateityje. Taip sutvarkyta dvasiniame pasaulyje, kur yra atvirkštinė Šviesų ir kilim tvarka.
#264929

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas virš žinojimo = siela

Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?

Iš egoizmo į tiėjimą aukščiau žinojimo

Komentarų nėra

Vienintelė mus valdanti jėga III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTarp dviejų ugnių
Tik iš tikro įveikdamas visas kliūtis, kurios visąlaik mane išmuša, išveda iš teisingo kelio, tikėjimu aukščiau žinojimo (kai nepaisydamas to, ką matau, vis tiek visus įvykius ir visų poveikių man šaltinius susieju su Kūrėju, suprasdamas, kad tai Jis įsivelka į įvairius žmones, įvairias jėgas, įvykius), galiu stengtis taisyti savo pojūčius pasaulyje ir ieškoti Kūrėjo.
Tačiau ne visada turiu jėgų įveikti visas šias abejones, primestas kliūtis ir įsikibti į Kūrėją. Ne visada galiu tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip tariant, savo pastangomis, nepaisydamas to, ką matau, per visus poveikio man šaltinius įžvelgti Kūrėją. Nors šie poveikiai būna labai rimti, labai grėsmingi, vis tiek per juos turiu matyti Kūrėją.
Toks ieškojimas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, kai siekiu Jo nepaisydamas to, ką jaučiu. Jeigu negaliu išsilaikyti tokiame siekyje, tai krentu į mūsų pasaulio jautimą ir matau tik jį.
Todėl dvasinio kelio pradžios esmė – nustatyti Kūrėją visuose veiksmuose, kuriuos jaučiame savimi ne tik tame, kas vyksta aplink mus, bet ir savyje – kaip reaguoju į tai, kad Kūrėjas žaidžia su manimi per įvairiausias išorines figūras.
Čia taip pat reaguoju ne aš, vėlgi ne pats, nieko neturiu savarankiško, tai irgi Kūrėjas. Išeitų, kad esu per vidurį tarp to, kaip Kūrėjas veikia mane iš išorės ir kaip Kūrėjas iš mano vidaus veikia išorinį pasaulį. Būtent tarp šių dviejų tinkamo ketinimo šaltinių, kad nėra nieko išskyrus Jį, turiu rasti savo tikslią būseną.
Baal Sulamas rašo, kad šiame ieškojime žmogus patiria daugiau kritimų nei pakilimų. Jis visada patiria daugiau nesėkmių bandydamas aptikti Kūrėją, įsitvirtinti Jame, nukreipti save į Jį, matyti Kūrėją kiekviename veiksme.
Tokių būsenų itin mažai. Žymiai daugiau kitokių, kai krentu ir matau tik išorinį pasaulį ir save jame – ne Kūrėją iš savęs ir Jį savo išorėje, o save ir išorinį pasaulį. Tai, galima sakyti, ir yra mūsų tragedija.
Būsena, kai jaučiu „save ir išorinį pasaulį“, vadinama kritimu, o būsena, kai jaučiu, kad ir mano viduje, ir mano išorėje yra Kūrėjas, vadinama pakilimu.
Ką reiškia Kūrėjas yra manyje? Tai, kad jaučiu, kaip Jis mane valdo. Jis neleidžia netgi mano vidine pastanga tiesiai siekti Jo ir matyti šį pasaulį kaip Jo kūrinį.
Čia išties esu tarp dviejų ugnių – iš vidaus mane visąlaik apgaudinėja, iš išorės irgi. Toks dvigubas nusistatymas „ir manyje, ir išorėje“ vadinamas „nusistatymu į Kūrėją“, į tai, kad nėra nieko, išskyrus Jį – ir manęs nėra, ir išorinio pasaulio, o egzistuoja tik vienas Kūrėjas.
O kas gi esu aš? Aš – tai taškas, kuris yra tarp dviejų poveikių – vidinio ir išorinio.
Bus tęsinys…
#256641

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė mus valdanti jėga I d.

Vienintelė mus valdanti jėga II d.

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Komentarų nėra

Tikėjimo samprata kabaloje

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Kalbant apie tikėjimą aukščiau žinojimo, daugeliui žodis „tikėjimas“ asocijuojasi su visuotinai priimta samprata mūsų pasaulyje.
Atsakymas. Ne, tikėjimas kabaloje neturi jokio ryšio su žemišku šio žodžio supratimu. Tikėjimo kategorija nėra suprantama taip, kaip filosofijoje, psichologijoje ar kasdienybėje.
Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri formuojasi mumyse veikiant aukštesniajai jėgai. Jei sakau, kad kuo nors tikiu, reiškia, kad turiu tam tikrą ryšį su kokiu nors reiškiniu. Tačiau tai niekaip nėra susiję su tikėjimu kabaloje.
Kabaloje „tikėjimo“ sąvoka – ypatinga savybė, kuri kyla žmoguje veikiant aukštesniajai jėgai, aukštesniajai Šviesai. Tik tuomet jis gali atlikti absoliučiai altruistinius veiksmus, visiškai tarpusavyje nesusijusius. Į jį tarsi įsikūnija papildomas kūnas – dvasinis, kurio padedamas žmogus dirba.
#242496

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas kabaloje

Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai pasiekimas

Absoliutus tikėjimas

Komentarų nėra

Į ką reaguoja aukštesnioji Šviesa?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip galiu pritraukti supančią Šviesą: savo pastangomis ar savo noru? Į ką ji reaguoja?
Atsakymas. Noras ir pastangos – itin artimos sąvokos. Tačiau, iš esmės, supanti Šviesa reaguoja į mūsų pastangas.
Kiek stengiuosi išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, pasiekti mano egoizmui priešingą savybę, tiek imu jausti kaip iš grupės centro mane veikia ypatinga savybė, vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo.“
#244336

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pastangos – apačioje, pojūčiai- viršuje

Kaip pritraukti Šviesą?

Komentarų nėra

Ištraukos iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pamokos tema „Ataka dėl susivienijimo“
Kai žmogus pajunta beviltiškumo būseną, be jokios prošvaistės ir palaikymo, kai jaučiasi bejėgis, susipainiojęs mintyse, nesuvokiantis, kokiame pasaulyje egzistuoja ir kas su juo atsitiks, kurio siela ir protas tarsi rūke, jam gali padėti tik vienas dalykas: nežiūrint į nieką, rasti siūlo galą, rišantį jį su Kūrėju.
Juk tai Kūrėjas pasiuntė jam tokią būseną. Ir vien tik nuo tokios minties, kad tai atėjo iš Kūrėjo, užsidegs šviesos kibirkštis, spindulys prasimuš pro plyšį, ir žmogus pradės kilti.

***
Kiekviename iš mūsų slepiasi gyvatė, tačiau be jos dar yra kibirkštis, duota Kūrėjo. Ir jei mes norime sujungti mūsų kibirkštis kartu į vieną didelę kibirkštį, tai visos mūsų gyvatės irgi susipins į vieną kamuolį. Ir tada mes pajusime, kiek jos priešingos mūsų bendrai kibirkščiai.
Vadinasi, yra viena didelė gyvatė ir viena didelė kibirkštis, o mes pradedame dirbti: turėdami kairiąją ir dešiniąją linijas, prašome trečiosios – Kūrėjo jėgos. Tai Jis sukūrė blogio pradą, visas šias gyvates, ir Jis patalpino mumyse dalį savęs – dieviškąją kibirkštį. Todėl mes galime per šią kibirkštį kreiptis į Jį ir paprašyti prilaikyti šią gyvatę.
Kūrėjas vis labiau atskleidžia savo didybę, ir tai mums leidžia kilti aukščiau gyvatės. Pirmas pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas į pirmąją dvasinę davimo pakopą. Ten mes jau turime tikėjimą aukščiau žinojimo ir norime viską padaryti dėl Kūrėjo, kurį matome kaip didingą.

***
Jei staiga atsiskleidžia neapykanta draugams, tai reikia melstis, kad ta neapykanta virstų meile. Neapykantos atskleidimas – tai pažangos ženklas. O jei norime iš tiesų judėti į priekį, turime neapykantą paversti meile.

* * *
Žmogus turi matyti save padalintą į dvi dalis: apačioje gyvūnas, asilas, o viršuje ant asilo sėdi egoizmas, milžiniška jėga, neduodanti susijungti su kitais, ir taip pat kibirkštis, kuri traukia susivienyti. O dar aukščiau – Kūrėjas.
Asilas gyvena šio pasaulio viduje, ir aš jį aprūpinu viskuo, kas būtina, optimaliu būdu. Virš šito yra mano egoizmas ir taškas širdyje, o Kūrėjas – aukščiau visko šito.

Mano pirmas veiksmas – aprūpinti asilą viskuo, kas jam būtina, kad liktų ramus. Kaip pasakyta: „Nėra duonos, nėra Toros“. Ir tada jau aš galiu galvoti tik apie tai, kaip užauginti tašką širdyje, sujungti jį su kitais taškais dešimtuke ir atskleisti Kūrėją.
Tada įvyksta trečias veiksmas: pabunda mano egoizmas ir neleidžia man to padaryti. Tada aš turiu galimybę kreiptis į Kūrėją su malda ir gauti jėgų iš viršaus, kurios leidžia taškui širdyje valdyti dalį egoizmo. Iš egoizmo statoma apatinė parcufo dalis, o iš taškų širdyje – viršutinė dalis, plius dalis, iš kurios aš kreipiausi į Kūrėją.
Tada aš turiu visas dvasinio statinio dalis: roš-toch-sof ir pradedu statyti dvasinį parcufą, sielą. Visa tai reikia dabar įvykdyti praktiškai, mes stovime pačiame dvasingumo prieangyje.
#227998

Iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Dvasinio darbo ypatingumas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKodėl iš anksto negalime žinoti dvasinio kelio ir eiti juo taip, kaip materialiu, gaudami jėgas, žinias, protą? Juk moksle ir visuose materialiuose reikaluose taip vyksta – visur, išskyrus dvasingumą.
O dvasingumas reikalauja iš mūsų atlikti veiksmus dar iki tol, kol jį suprasime, ir net iki tol, kol įstengsime jį atlikti.
Kitaip tariant, neturime jėgų vienytis, tačiau stengiamės tai atlikti, neturime jėgų suprasti veiksmo, bet vis tiek veikiame, tarsi suprastume. Tik taip galima eiti pirmyn.
Tai didelis sunkumas, tačiau neturėdami jėgų, proto, supratimo, nejaučiant dvasinio veiksmo vis tiek turime jį realizuoti. Tai rimta kliūtis. Bet koks nurodymas, pasakytas mokytojo ar aprašytas kabalistinėse knygose, kol nesuprasime mūsų šiandieniniuose jutimo organuose, neatitiks mūsų supratimo ir jėgų, todėl nieko negalėsime atlikti.
Tačiau mums nereikia nieko atlikti, mūsų užduotis – pasistengti atlikti, įsitikinti, kad negalime, sukaupti norą ir su tais norais kreiptis į Kūrėją, paprašyti Jo jėgos, supratimo, jautimo. Tiksliau sakant, prašome Jo padėti mums atlikti veiksmą. Neprašau nieko daugiau, tik gebėjimo atlikti tai, kas man skirta.
Problema ta, kad reikia eiti prieš savo protą ir širdį, aukščiau žinojimo ir pojūčių. Jaučiu, kad draugai mane atstumia, bet turiu su jais susivienyti. Protu suvokiu, kad verta daryti visiškai priešingai, nei sako mokytojas, tačiau tuo pat metu esu pasirengęs išpildyti jo nurodymus, kaip mažas vaikas instinktyviai klausantis tėvų.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo. Skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio tas, kad dvasiniame neturime jokios galimybės vadovautis savo pačių protu ir pojūčiais. Priešingai, reikia džiaugtis, kad eini aukščiau proto ir jausmų.
Juk jeigu veiki remdamasis protu ir jausmais, sutikdamas protu ir širdimi, tai bus materialus veiksmas, iš kurio nieko dvasinio neišaugs.
Pasistenkime suprasti šį unikalų principą. Baal Sulam sako: „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo tas, kad materijoje jėga eina pirmiau už veiksmą, kaip pasakyta – „Pirmiau pašauksite, ir Aš atsakysiu“.“
Kitaip tariant, veikiame pagal logiką, protą, jausmus, supratimą. O jeigu nesuprantame – nedarome. „Juk ten veikia tokia pati tvarka, kaip taisymosi pabaigoje (gmar tikun), kai nėra atliekama nieko, kol nebus jėgų atlikti to, kas reikalaujama.“
Taip bus taisymosi pabaigoje, nes mūsų kelim bus pasirengę viską priimti. Mūsų pasaulyje naują atradimą atliekame tada, kai mūsų suvokimas pasirengęs jį priimti. Ir todėl gyvenime menkoje srityje iš visos didžiulės pasaulių sistemos, ši sritis vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes nieko nedarome, kol negausime jėgos to daryti.
O dvasiniame pasaulyje, neturėdamas jėgų veikti, turi pasistengti atlikti. Tu stengiesi, įsitikini, kad neturi jėgų ir tikrai žinai, kokiu jėgų tau trūksta ir kam. Iš to gimsta malda, per kurią susisieksi su Kūrėju.
Toks ir yra visas dvasinės tikrovės tikslas: ne jėga prieš veiksmą, o pirmiau reikia mūsų veiksmo, kad gautume jėgą. Privalome pradėti dvasinį darbą neturėdami jėgų, proto, jausmų, supratimo, jokio noro jį atlikti. Kaip pasakyta: „Atlikti, kas nurodyta, kad išgirstume Nurodančiojo balsą“.
#235739

Iš 2018 m. lapkričio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 164, „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Latentinis dvasinio darbo periodas

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Komentarų nėra

Dvi priešybės, veikiančios išvien

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDvasinis kelias grįstas dviem priešybėmis: pakilimais ir nuopuoliais, ir abu vienodai svarbūs ir veda į vieną tikslą. Priešingi laikai, būsenos, kūriniai, turintys atvirkščias savybes, bet vis tiek susijungiantys draugėn – visas dvasinis pasaulis grįstas dviem priešingybėmis, veikiančiomis kaip viena visuma.
Priešingos savybės neanuliuoja viena kitos ir nesikeičia, o veikia paraleliai, tuo pat metu.
Galintis iškęsti tokį susidvejinimą sukurs sau įėjimą į dvasinį pasaulį. O kas neiškęs nesugebės sukurti kli dvasiniam suvokimui.
Kūrėjo atžvilgiu, žinoma, nėra jokio prieštaravimo, ir viskas susijungia į viena. Prieštaravimai egzistuoja tik kūrinio atžvilgiu, nes jis susideda iš viena kitai priešingos materijos ir dvasios. Mums dar teks suprasti ir pajausti, kiek jų priešybė nepakeičiama, nesutaikoma, visiškai neišsprendžiama.
Kai prieštaravimas kyla mūsų pasaulyje, ieškome kompromiso, tarpinio sprendimo, sutaikančio vieną su kitu. Tačiau dvasiniame pasaulyje neieškome kompromiso, priešingai, kuo toliau vystomės dvasiniame pasaulyje, tuo silpniau jaučiame priešybes tarp materijos ir formos įsivelkančios į materiją, tarp noro mėgautis ir noro duoti, tarp egoizmo ir dvasingumo, ekrano, šviesos.
Reikia tirti šį priešingumą ir laukti, kad Šviesa suformuotų mumyse galimybę išlaikyti tokią priešpriešą ir įjungti į save dvi, vis poliariškesnes priešybes. Iš to aišku, kad dvasinis suvokimas skiriasi nuo materialaus, jis yra visiškai kitame matavime. Neįmanoma jo suprasti nepatyrus.
Dvi priešybės veikiančios išvien – tai formulė, dvasinio kli pagrindas, visa jo esmė. Tai itin subtilus, pikantiškas, įdomus dalykas – nesuprantamas ir drauge patrauklus. Jis leidžia pajausti tam tikrą dvasinio pasaulio skonį net tiems, kas ten nėra, kaip kvantinė fizika, pasiekianti materijos ir šviesos ribas.
Štai todėl dvasinis darbas vyksta tikėjimu aukščiau žinojimo, aukščiau mūsų gyvūninio proto, juk jis remiasi mums neįprastomis, priešingomis savybėmis. Žmogus susideda iš dviejų formų: žmogiškos ir gyvūninės.
Žmogus eina tikėjimu aukščiau žinojimo, priimdamas abi priešybes kaip lygiavertes vienos visumos dalis. O gyvūninis kūnas vadovaujasi materialiu protu ir jausmais. Ir žinoma, žmogus turi pažaboti savo gyvūną, atsisėsti ant jo iš viršaus.
#235015

Iš 2018 m. spalio 16 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Meilė – tai harmonija

Kabala, moralė ir etika

Komentarų nėra

Ar gali kabalistas numatyti ateitį?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Valios laisvė

каббалист Михаэль Лайтман 0-аKlausimas. Kodėl žmonės gali numatyti ateitį, jausti, kas nutiks kitą akimirką, ir kam tai duota?
Atsakymas. Iš tikrųjų yra tokių žmonių su gebėjimu numatyti, žinančių, kas bus priešakyje. Bet tik žemiškame gyvenime!
O kas gali pasikeisti per mano gyvenimą? Net jei ir pasikeis – koks skirtumas? Man vis tiek teks pasakyti: „Visa tai – nuo Kūrėjo“.
Todėl manęs nedomina mano žemiška ateitis. Mane domina suvokimas, ką galiu įgyti per visą tą laiką. Ir jis – amžinas, kas išliks ir po kūno mirties. Šitai pasiėmei ir tai su tavimi, ir tu tame gyveni. Praktiškai nemiršti. Materialaus kūno mirtis niekaip neatsiliepia tavo dvasiniam suvokimui, kuriame esi.
Klausimas. Nejau kabalisto visai nedomina ateitis kaip žinios, tarkime, kuriais metais tūkstančiai žmonių atskleis Kūrėją ar kas nors panašaus?
Atsakymas. Iš esmės kabalistą domina tik jo dalyvavimas šiame procese – ten, kur yra jo valios laisvė. O ateitis, kaip žemiškos žinios, domina tik tiek, kiek tai gali padėti ar pakenkti jo dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Bet panorėjęs kabalistas gali žinoti ateitį – tai, kas nepriklauso jam?
Atsakymas. Esu tikras, kad taip. Tačiau taip pat esu tikras, kad jis tuo neužsiims, nes taip jis nusižengia pagrindinei taisyklei „tikėjimas aukščiau žinojimo.“
Klausimas. Kokia tai taisyklė?
Atsakymas. Bina savybė turi būti aukščiau Malchut, kitaip tariant, davimas aukščiau gavimo. Tai reiškia, kad man nereikia jokios informacijos, noriu dirbti be jos, duodamas, kitaip vėl užsikasu egoizme.
#235824

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Požiūris į tikrovę – iš dviejų lygmenų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai