Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Žmonės pamažu pradeda suprasti, kad pasaulis grimzta į krizę. Jie jaučia ją ir stengiasi atsakyti į klausimus: „Ką daryti? Kaip reaguoti? Kiek ilgai ji tęsis?“
Ar yra kokie nors dėsniai ir dėsningumai, nulemsiantys tolesnį krizės vystymąsi? Kuo realiai galima naudotis ir ką pasiūlyti krizės problemoms spręsti?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes esame gamtoje, tam tikrame jėgų tinkle, kuris rutuliojosi didėjant egoizmui, t. y. augant norui visais gamtos lygmenimis.
Iš pradžių tai buvo maži elementariųjų dalelių norai. Vėliau dalelės ėmė vis labiau grupuotis, kol susidarė toks didžiulis darinys kaip mūsų Žemės rutulys. Jame atsirado sąlygos biologinei gyvybei – augalams, gyvūnams ir žmogui.
Tai yra materijoje esančio noro (noro gauti, mėgautis, pasisotinti, naudotis materija, kuri kažkaip susiliečia su mumis) raidos pasekmė.
Dėl to vyksta elementariųjų dalelių, molekulių, atomų, įvairiausių biologinių materijos dalių susijungimas, taip pat gyvūnai laipsniškai grupuojasi į gyvūniją, žmonės – į žmoniją. Taigi viskas evoliucionuoja kaip egoizmo vystymosi pasekmė.
Atitinkamai vystėsi ir mūsų norai – nuo gyvūninių kūno norų (maisto, sekso, šeimos) iki visuomeninių norų (turtų, šlovės, valdžios), kurie kilo mumyse todėl, kad mūsų egoizmas tapo visuomenės egoizmu. Vėliau išsivystė žinių norai.
Per savo istoriją mes perėjome šiuos etapus evoliuciškai ir visada suprasdavome, kaip veikti. Mūsų egoistinė raida instinktyviai nukreipdavo mus teisinga kryptimi kuria nors linkme – pastūmėdavo labiau naudoti paslėptus ir atvirus resursus, realizuoti maisto, sekso, šeimos, turtų, šlovės, žinių siekius.
Tačiau, besivystydami dešimtis tūkstančių metų, mes pasiekėme netikėtą būseną: normalaus linijinio ir net eksponentinio egoistinio vystymosi dėsniai nustojo veikti.
Žmonija visados vystėsi tiesia linija ir staiga per paskutinius 100–150 metų vystymasis tapo eksponentinis, kol buvo pasiektas tam tikras prisipildymas, viršūnė. Šioje viršūnėje mes dabar ir esame.
Šiame lygmenyje vyksta labai įdomūs reiškiniai – staiga mūsų egoizmas liovėsi veikti. Anksčiau, kuo daugiau mes dėjome pastangų, kuo labiau buvome protiškai išsivystę, tuo geriau mums sekėsi. Kuo stipresni buvome, tuo labiau pasitikintys savimi jautėmės. O dabar nė viena iš šių linijinių, paprastų priklausomybių neveikia.
Jeigu praeitais šimtmečiais žmogus su didesniu egoizmu daugiau išlošdavo jį naudodamas, tai dabar taip nėra – mūsų normalus egoistinis vystymasis išsisėmė. Išeina, kad pereiname į visiškai kitą sistemą, kitokią priklausomybę, tačiau į kokią, dar nežinome.
Pastaruoju metu mokslininkai ima suprasti, kad tolimesnis mūsų vystymasis priklauso ne nuo individualaus egoizmo, o nuo darnių tarpusavio ryšių.
Tai išplaukia kad ir iš fakto, jog šiandien smarkiai vystosi komunikacija. Ir nors komunikacija yra integrali, sujungia visą visuomenę, visą civilizaciją, mes ją naudojame linijine forma galvodami, kaip visa tai panaudoti sau.
T. y. mes dabar esame perėjimo iš linijinio egoizmo į integralią sąveiką etape, o ateityje, gali būti, mūsų laukia altruizmas. Ir pamažu suprantame, kur link einame. Šios įžvalgos pradėjo reikštis 20-ojo amžiaus viduryje, nuo „Romos klubo“ laikų, išdėstytos įvairiuose ekonomistų, filosofų ir kitų mokslininkų veikaluose.
Tačiau problema ta, kad veikalai yra, mokslininkai apie tai numano, bet niekas jų neklauso. Ir nors matome, kad besitęsiančios egoistinės paskatos tiek pavieniams žmonėms, tiek didelėms organizacijoms nėra naudingos, inercija vis tiek išlieka, nuo to niekur nepabėgsi.
Vis dėl to mūsų visuomenėje vietoj linijinių jau pradeda veikti sferiniai, integralūs dėsniai. Todėl matome, kad visuomenė patiria didžiulį spaudimą, ji atrodo itin bjauriai.
Ryškėja visuomenės susiskaldymas. Pati aukščiausia jos dalis – keletas tūkstančių žmonių pasaulyje – sukaupė savo rankose turtus ir valdžią, o likusios masės leidžiasi žemyn. Atsiranda didžiulė praraja tarp aukščiausio sluoksnio, kurį sudaro keli tūkstančiai žmonių, ir žemiausio sluoksnio, apimančio milijardus gyventojų.
Viena vertus, tai, žinoma, turi sukelti didžiulį sprogimą. Antra vertus, visi sukaupti turtai nieko nereikš. Juk norų (maisto, sekso, šeimos, turtų, šlovės, žinių) raidoje yra pakopa, kai turtus galima panaudoti kitam savo išsivystymo lygiui pasiekti.
O kai žmonija pranoksta šią pakopą, turtų jau nebereikia, nes iškyla kita pakopa, vedanti egzistencijos tikslo suvokimo link.
Mokslininkai, nagrinėjantys tikrovę, staiga pradeda tyrinėti jos holografiją, lygiagrečias visatas ir prieina prie išvados, kad Žemė ir visa mūsų Visata yra baigtinės.
Pradedame suprasti, kad visad žaidėme kažkokius žaidimus: pinigų, kariuomenių, karų. O iš tikrųjų dabar vyksta didis procesas, kurio esame tik elementai, visiškai nenulemiantys jo vystymosi, tėkmės, eigos ir, juo labiau, jo tikslo.
Esame tokiame etape, kai turime atskleisti tikrąjį mūsų raidos tikslą. Tai nulems mūsų blaivų, naują požiūrį į pasaulį. Žiūrėsime į viską, kas vyksta, ir į save pačius iš šalies ir tyrinėsime tolesnį visos gamtos vystymąsi.
T. y. po fizinių (maisto, sekso, pinigų) ir visuomeninių (turtų, valdžios, šlovės, žinių) norų seka naujas noras – noras suvokti tikrąją mūsų egzistavimo prasmę. Būtent jis turi mus užvaldyti. Link to mes einame.
Taigi šiandien žmonija pamažu junta krizę, ir, tikiuosi, mes suformuosime teisingą požiūrį į ją. Tada neprieisime prie rimtų ekscesų, nes mums bus aišku, kad gyvenimas tęsiasi, tik nauja forma.

Iš 2015 m. rugpjūčio 12 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 15

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.