Nesidrovėkite žaisti

Dvasinis darbas

Pirmoji dvasinė pakopa – pati sunkiausia. Kiek daug mažam vaikui kainuoja žengti pirmuosius žingsnius! Kaip sunku įsikabinti ko nors, tarti pirmąjį žodį! Kiek daug vidinių pastangų gamta sukelia jame. Kodėl? Kodėl negalime vystytis ramiai, laisvai?
Pažiūrėkite, kaip triūsia maži vaikai – be sustojimo, be išeiginių. Mažylis gali turėti 40 laipsnių karščio, ir vis tiek jis žaidžia, nori ko nors. Jokios kliūtys jo nesustabdo – toks jis užsispyręs ir atkaklus. Turėtume imti iš jo pavyzdį. Tą patį turime daryti, kad išeitume į Aukštesnįjį pasaulį ir taptume dideli.
Na, o po to viskas tampa žinoma ir suprantama – tegu ne iki galo, bet vis dėlto. Lygiai taip vaikelis, jau mokantis vaikščioti ir kalbėti, ketverių, penkerių, šešerių metų, pradeda visiškai kitokį pažinimo procesą – prasmingesnį. Štai ir mums su jumis aukštesniosios būsenos suvokimo procese atsiranda prasmingesnių elementų. Mes jau praėjome pradinį etapą, jau žinome, kokiu būdu jungtis, su kuo „žaisti“, panašiai kaip vaikelis, kuris nuo trejų pradeda jausti artimą ir šiek tiek suprasti, kad geriau jam žaisti su kitais, o ne vienam.
Taip atrandame santykius su kitais: kaip galime bendrauti ir tikrai protingai kartu vystytis, kurdami savo „žaidimus“.
Štai kodėl mes su jumis labai daug žaidžiame. Atrodo kvaila, o iš tiesų – labai rimta. Mes nenorime žaisti, jaučiamės kvailai. Juk mes – suaugusieji, rimti žmonės! Kuo gi mes užsiimam? Ar verta gaišti?
Iš tiesų, taip. Jei suprantame, kad nauja savybė vystosi kiekviename etape taip, kaip vaikams, t. y. per žaidimus, seminarus, visus įmanomus bendrus veiksmus –gauname galimybę priartėti vienas prie kito ir taip pritraukti į save Šviesą.
Nors mūsų egoistiniam protui šie veiksmai atrodo neracionalūs, nerimti, vaikiški – iš tikrųjų tai yra aukštesnieji pratimai, nes mes trokštame eiti prieš savo prigimtį.
Toliau, pakilę į pirmąjį lygmenį, jau gauname rimtą priedą protui, pradinės schemos supratimą, kaip mažylis, kuris jau orientuojasi mūsų pasaulyje ir iš dalies supranta, kas yra gerai ir kas blogai, kokiu būdu judėti toliau, iš kur imti žaislų ir kaip jais naudotis, kaip vystytis, suvokiant ką nors nauja, ir pan. Vaikelis jau pradeda suprasti, kaip išnaudoti suaugusiųjų pasaulį savo tolesniam vystymuisi. Taip ir mes Aukštesniojo pasaulio atžvilgiu.
Taigi, svarbiausia mums – pakilti į pirmąją pakopą. Tada viskas taps aišku. Tada niekas nebebandys bėgti iš mūsų grupių atgal į ankstesnį gyvenimą todėl, kad šiame gyvenime jam pritrūko kantrybės sau atskleisti aukštesnįjį sluoksnį.
Turime kuo greičiau pasiekti šį lygmenį, kad galėtume padėti likusiems. Pastangos tai atlikti dėl visų likusių žmonių bus mūsų potraukio duoti išraiška. Dėl to gausime dar didesnę Šviesos porciją.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. pirmosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Žaidimas – tai labai rimta

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.