Bet jeigu Manęs nepaklausysite ir nevykdysite visų šių priesakų, ir jei ignoruosite mano nurodymus, o jūsų siela paniekins Mano įsakymus tiek, kad nevykdysite visų Mano priesakų, sulaužydami Mano sąjungą, tai su jumis taip pasielgsiu: pasiųsiu jums siaubą, džiovą ir karštinę, varginančią akis ir kankinančią sielą; ir veltui jūs sėsite savo grūdus.
Ir atkreipsiu Savo veidą į jus, ir nugalės jus jūsų priešai, ir valdys jus neapkenčiantys jūsų, ir bėgsite, nors niekas jūsų nesivys (Tora).
Viskas, apie ką čia kalbama, yra žmogaus viduje. Tai – savo šešėlio baimė, juk jeigu esame nepasirengę dvasiškai tobulėti, tai „Kūrėjo veidas“ tampa mums baisia tamsa. Pats didžiausiais siaubas, kurį tik gali pajausti žmogus, būna tada, kai priešais jį iškyla davimo savybė, o žmogus – priešingas jai.
Viskas suformuota taip, kad pasiruoštume atskleisti Kūrėją. Kitaip Jis atsuka mums savo veidą, o mes tarsi perverčiame šį paveikslą, suvokiame jį kaip atvirkščiąją pusę, nes esame tam nepasirengę. Tada davimas atrodo mums kaip pati baisiausia bausmė. Mes patys kuriame tamsą iš savo neteisingų vidinių vaizdinių.
Visos bėdos, kurias tariamai siunčia mums Kūrėjas – tai kančios žmogaus, neteisingai suvokiančio gerąsias Kūrėjo būsenas, kurias Jis mums atskleidžia, nes atėjo tam laikas. Ir užuot jautę gėrį, gyvenimą, gerovę, jaučiame šias būsenas kaip „siaubą, džiovą, karštinę“.
Būdami nepasirengę teisingai priimti Šviesą, jaučiame ją kaip tamsą. Kūrėjas niekada nieko neslepia – priešingai, visada tik atskleidžia. Kadangi esame absoliučiai priešingi Jam, atskleidimas neša mums kančias. Nėra mums didesnio siaubo, kaip atskleisti tikrąją davimo ir meilės savybę, nes mūsų egoizmui šis jutimas baisesnis už mirtį. Juk negalima įsiurbti į save šios savybės, absorbuoti jos ir ištirpinti savyje.
Todėl pasakyta, kad jeigu neklausysite Manęs, netaisysite savęs, tada pajusite Mano gerąjį poveikį priešingoje šviesoje.
Iš 2014 m. lapkričio 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“
Daugiau šia tema skaitykite: