Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

Klausimas. Yra žinomas išminčių patarimas dėl kančios ir požiūrio į ją: „žmogus turi dėkoti už blogį, kaip už gėrį“. Bet vienodas požiūris į blogį ir į gėrį atrodo kaip mazochizmas…
Atsakymas. Visų pirma, svarbu suprasti, kad viskas, kas nutinka, turi tikslą kažko išmokyti. Aš augau šeimoje, kuri išgyveno Holokaustą.
Mačiau, kad vaikai ir suaugusieji gyvena su šia trauma, nuolatos apie ją kalbėdami – namuose, visuomenėje, mieste – ir nežino, ką daryti. Jie gyvena, kaip ir anksčiau, pasiduodami visuomenės ir prigimtiniams impulsams – tinkamai neanalizuodami.
Klausimas. Tai ir vadinama dėkojimu? Tas supratimas, kad įvykiai vyksta ne atsitiktinai, o dėl to, kad mane kažko išmokytų?
Atsakymas. O dėl ko gi daugiau? Sakykime, iki Holokausto ar kažkokio kito smūgio buvo tam tikras laikotarpis. Per tą laikotarpį kažko neatlikau, todėl gavau smūgį. Šis smūgis turi išmokyti mane pakeisti savo elgesį, kad neįvyktų kitas. Ką turiu pakeisti?
Negirdėjau, kad po Holokausto būtų sukurta komisija – bent jau tarp žydų, – kuri ištirtų, kodėl taip atsitiko mums, ko siekiant. Ne, mes galvojome tik apie tai, kaip geriau įsikurti įvairiose kitose vietose.
Jei jau pasiekėme tokį lygį, kad mums yra aiškus kūrinio tikslas, jei suprantame, kad esame globaliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje ir kaip vėžinė ląstelė toliau naikiname jį savo tarpusavio santykiais, eidami į mirtį, tai ar nesukelsime sau naujo smūgio?
Klausimas. Bet kaip tai susiję su asmeninėmis žmogaus kančiomis?
Atsakymas. Žmogus turi susimąstyti: kodėl taip vyksta? Kitu atveju jis nėra žmogus, o gyvūnas, bėgantis nuo pavojų. Mes negalime šitaip pabėgti nuo gyvenimo.
Aš turiu ištirti, iš kur ir kokiu tikslu ateina blogis, suprasti, kad ši jėga kreipia mane į gėrį. Aš turiu pasiekti pusiausvyros, davimo, meilės savybės, visų susijungimo. Aš turiu papildyti prigimtį, ištaisyti savo blogąjį pradą, padaryti iš jo gėrį. Juk visa gamta, išskyrus žmones, – tai meilės ir ryšių jėga.
Įsivaizduokite: visa Visata, visa gamta – tai gėrio jėga. Ir tik žmonijoje, nedideliame plote, įsitaisęs blogis, kad mes jį užpildytume gėrio jėga. Kai turėsime ir gėrį, ir blogį, tada galėsime dėkoti už blogį, kaip už gėrį. O kol šito neišmoksime ir patys neužpildysime, gamta ir toliau siųs mums kančias – tiesiog Jobo kančias.

Iš 2013 m. gegužės 28 d. 188-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Gamta neišmokys blogo

Kaip vertinti Holokaustą?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.