Gamta neišmokys blogo

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

Klausimas: Kodėl mes nesimokome ir nemokome savo vaikų teisingai elgtis visuomenėje?
Atsakymas: Pirmiausia, nežinome visuomenės dėsnių. Kiekvienas turi savo nuomonę. Socialiniai dėsniai, skirtingai nuo fizinių, nepasireiškia mūsų gyvenime nekintama, absoliučia forma. Atvirkščiai, visi juos aiškina įvairiai, ir kiekvienas mano esąs teisus.
Su gamta viskas paprasta: niekas negali ginčytis dėl fizikos dėsnių teisingumo arba vertinti, kiek jie yra geri. Tačiau sociumas yra tarsi apgaubtas nežinios: žmogiškosios būties dėsniai, be abejo, egzistuoja, kadangi mes visi paklūstame vidiniam į mus sudėtos psichologijos diktatui. Tačiau aš nežinau, ką reiškia žmogus manyje, iš ko jis sudėtas, kokių dvasinių jėgų jis turi, kaip reaguoja į konkrečias situacijas…
Ši sistema labai didelė, tačiau bėda ir ta, kad aš esu su ja viename lygmenyje, aš įjungtas į ją. Negyvąją, augmeninę ir gyvūninę gamtą aš tyrinėju, ją vertindamas „iš viršaus“, pasitelkęs į pagalbą įvairiausius prietaisus ir mokslines disciplinas. Tačiau žmogaus psichologiją, jo tikrovės suvokimą, sudėtingą tarpasmeninių santykių kompleksą galima tirti tik remiantis pavyzdžiais, gyvenimiška patirtimi, bet ne kaip bendrojo dėsnio pasireiškimą. Juk „dėsnis“ – tai principas, kurį aš moksliškai nustatau, žiūrėdamas iš viršaus, kuomet matau jo veikimą. Iš kitos pusės, psichologija, psichiatrija, sociologija ir visos kitos disciplinos, priskiriamos žmogiškajai prigimčiai ir visuomenei, t. y. žmonių susivienijimui, nėra tikslieji mokslai.
Tai mums sukuria problemą – juk, iš esmės, šiuo aspektu mes – bejėgiai. Jeigu nenaudotume sociumo jėgos, kad sau pridurtume dar vieną komponentą – aplinkos poveikį žmogui, jeigu patys nevaldytume šio poveikio, tai neturėtume nė menkiausios galimybės suprasti, kas tokie esame, kaip turime elgtis, ką daryti. Mes būtume tarsi amžinai nelaimingi žvėreliai.
Išeitis viena – suprasti, kad privalome negatyvias jėgas atsverti pozityviomis. Tai yra vienintelis dalykas, kurio galime išmokti iš gamtos. Juk jos pagrindinis dėsnis – pusiausvyra. Mes jį tiriame žemesniuose lygmenyse ir pagal juos turime spręsti apie aukštesnę pakopą. Supratę, kaip sukuriama pusiausvyra negyvojoje, augmeninėje ir gyvūninėje gamtoje, tuos pačius principus pritaikykime žmonių visuomenei. Tikrai nesuklysime, jeigu tarpusavio santykiuose taikysime dėsnius, kurie veikia apačioje.
O šie dėsniai, netgi negyvajame, pagrindiniame, lygmenyje veda į supanašėjimą, į homeostazę, į dinaminę pusiausvyrą. Visur priklausomai vienas nuo kito išsilygina įvairūs parametrai: temperatūra, spaudimas, teigiami ir neigiami krūviai… Ne viena jėga, o būtent balansas – dviejų jėgų tarpusavio harmonija – atveda viską į ramybę, į statišką būseną.
Žinoma, savo pakopoje toli gražu nesame statiškos būsenos, mes vystomės labiau nei gyvūninis lygmuo. Tačiau mes, mažų mažiausiai, galime pripažinti būtinybę palaikyti pastovią pusiausvyrą tarp visų jėgų žmonių visuomenėje. Tegul jos kaitaliojasi: negatyvu ir pozityvu, gavimo jėga ir davimo jėga, kokią pajėgiame savyje išvystyti, – mes nustatinėsime vidinę žmogaus pusiausvyrą visame kame, kas jame yra bloga ir gera. Taip pat jis elgsis su kitais, nuolat patirdamas vidinius pokyčius.
Mums teks visą laiką studijuoti tuos mechanizmus, mokytis ir mokyti kitus, kaip būti pusiausvyroje kiekvieną sekundę. Tada žmonių visuomenė vystysis geruoju keliu, kurį nutiesė pati gamta.

Iš 2011 m. lapkričio 22 d. programos „Laidavimo kursas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Naujojo pasaulio gimimas

Paklusnūs gamtos vaikai

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.