Plytelės iš šviesos ir tamsos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>