Klausimas: Vidumi nuolat tolstame vieni nuo kitų. Matome, kad egocentrinis mąstymas visąlaik auga ir pasireiškia įvairiose situacijose. Jau pasiekėme galutinį socialinio atstumo tašką? Ar ir toliau tolsime tarpusavyje prieš imdami vienytis? Kokia gamtos tendencija?
Atsakymas: Gamtos tendencija nukreipta į absoliučiai visų žmonių vienybę, todėl ji verčia mus nuolatos artėti vienus prie kitų. Kad ir kaip norėtume egoistiškai nutolti vieni nuo kitų, gamta, priešingai, stums mus suartėti, kol suprasime, kad šis judėjimas turi būti nuoširdus.
Klausimas: Matome dvi tendencijas. Viena vertus, gamta, auginanti mūsų egoizmą, atitolina mus vienus nuo kitų. Kita vertus, ta pati gamta stumia mus vienybės link. Vadinasi, gamtoje yra dvi jėgos?
Atsakymas: Žinoma. Tai egoistinė jėga, kuri yra mūsų pasaulio pagrindas, ir altruistinė traukos, tarpusavio meilės ir davimo jėga, kuri yra dvasinio pasaulio pagrindas. Abi jėgos, ypač mūsų laikais, vis labiau atsiskleidžia mumyse.
Gerai, jei suprantame, kur jos veda, ir einame kartu su gamta. Tokiu atveju nejaučiame prieštaravimų, problemų, likimo smūgių.
O jeigu to nenorime, elgiamės tik pagal savo egoistinę jėgą, kyla daug problemų: įvairūs karai, rūpesčiai dėl virusų kaip dabar ir t. t.

#275478

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinio atstumo mažinimas

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Ką reiškia „vienytis“?

Žmogus savo išorėje mato savo išgalvotą pasaulį ir gali jį keisti.
Pasaulis, kurį matome dabar, – tai mūsų vidinės neištaisytos savybės. Dar daugiau, galime sukurti naują, tikrą pasaulį, bet ne savo vidinėmis savybėmis, o tomis, kurias ne savyje sukursime aplinkinių atžvilgiu, o paskui Kūrėjo atžvilgiu. Tas pasaulis ir bus tikras – dvasinis pasaulis. Išeitų, kad mūsų pasaulis išties mistinis, o dvasinis – tikrasis.
Ir visa tai galime atlikti dabar, per šį gyvenimą, čia, šiame pasaulyje. Pereiti gyvenimo ir mirties būsenas ir tapti nemirtingiems. Juk aukštesnysis pasaulis nėra grįstas siurbimu, kaip kad mūsų pasaulis, kur liovęsis mėgautis pamažu miršti. Aukštesnysis pasaulis amžinas, nes jo meilė bei davimas begaliniai ir gali vien augti. Todėl egzistavimas jame nepaklūsta laiko suvaržymams.
Laiko nėra. Jis nurodo tik mūsų pasaulio niekingumą: buvo-praėjo, praėjo-buvo, bus ar ne ir t. t. O aukštesniajame pasaulyje kylame nuo tobulumo prie didesnio tobulumo, praeitis įsijungia į ateitį, ir todėl jaučiame tai kaip Begalybės pasaulį erdvėje, laike, judėjime – visur.
Išeiname už laiko rėmų, už visų apribojimų, kuriuos materialiame pasaulyje piešia egoizmas mūsų siaubingose savybėse.
Išėjimas į kitą pasaulį priklauso nuo to, kiek įgyjame davimo ir meilės savybės. Vos tik imsime ją įgyti, netgi minimaliai, iškart pasijausime esą kitoje apimtyje, kitoje erdvėje, judantys kitame lauke, turintys reikalų su kita jėga, kuri mus traukia į save, ir mes eisime paskui ją ir vis labiau prisitaikysime, įsisąmoninsime, susitapatinsime su ja.
Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. O paskuis šis pasaulis pamažu išnyks, kaip dūmas, ir mes liksime tik dvasiniame pasaulyje, tapatinsime save su aukštesniąja gėrio ir davimo jėga – Kūrėju.

#276242

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvysti tikrąją realybę

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Iliuzija ar tikrovė?

Klausimas: Baal Sulamas savo straipsniuose rašo apie du bendravimo dėsnius. Pirmasis – kiekvienas visuomenės narys privalo gauti iš jos viską, kas būtina. Apie ką kalbama: apie žmonių santykius ar apie materialias gėrybes?
Atsakymas: Turime sukurti tokią visuomenę, kurios kiekvienas narys gali gauti viską, kas būtina jo egzistavimui, juk antra sąlyga yra duoti visuomenei. Norėdamas duoti, jis turi normaliai gyventi. Tad pirmasis dėsnis apibrėžia antrąjį.
Klausimas: Davimo dėsnis įpareigoja visuomenę dirbti jos naudai. Ką Baal Sulamas turėjo omenyje, rašydamas apie davimą? Juk kiekvienas žmogus dirba 12 valandų per parą.
Atsakymas: Tai nėra davimas. Davimas – tai vidinis skaičiavimas, kad darbuojuosi dėl kitų. Visai įmanoma, kad žmogus, dirbdamas 12 valandų, visą laiką dirba sau ir visiškai negalvoja apie kitus. Kalbama apie ketinimą.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogaus darbas visuomenėje, kai jis turi ką nors gaminti, duoti, yra pirmas lygmuo. O antras – tai mintys ir ketinimai, dėl ko visa tai daro.
Ar galima dirbti tik minčių ir ketinimų lygmenyje? Sakykime, aš nenoriu dirbti fiziškai.
Atsakymas: Juk ne tai svarbu. Esmė ta, ar visuomenei reikalingas tavo darbas, tam tikri gabumai. Atsižvelgdamas į tai, gali rinktis.
Kalbama apie tai, kaip gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kad būtum naudingas.
Klausimas: Ar gali būti ketinimas be veiksmo?
Atsakymas: Ne. Apskritai be veiksmo nieko negali būti. Bet kokiu lygmeniu – mechaniniu ar vidiniu, norų ar ketinimų – veiksmas turi būti. Kitaip, negalėsi pasakyti, kokios žmogaus mintys.

#273580

Iš 2020 m. rugpiūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Klausimas: Kas yra davimo būsena? Ką jaučia žmogus, kuris yra tokios būsenos?
Atsakymas: Kabalos mokslas tyrinėdamas žmogaus prigimtį, pasaulio ir visų pasaulių sistemos būseną, teigia, kad materialiu lygmeniu nėra jokio davimo. Visa mūsų pasaulio prigimtis – tai egoizmas, kitaip tariant, noras gauti.
Niekas niekam nieko neduoda. Negali. Nė viena negyvoji, augalinė, gyvūninė ar žmogiška būtybė negali niekam nieko duoti, negaudama ko nors mainais. O tai jau nėra davimas, tai – mainai, gavimas.
Jei duodu, kad atgal ką nors gaučiau, vadinasi, gaunu. Kai parduotuvėje mokame už pirkinį, argi duodame?
Klausimas: Kitaip tariant, tai savotiškas egoistinis altruizmas?
Atsakymas: Nėra tokios sąvokos „altruizmas“. Ją sugalvojo filosofai.
Komentaras: Bet jūs pats pateikėte viso organizmo labui veikiančių ląstelių pavyzdį.
Atsakymas: Dėl jo. Mat jos dalyvauja bendroje organizmo medžiagų apykaitoje, be kurios pačios negalės gyventi. O vėžinių ląstelių vidinė tokio egzistavimo programa yra pažeista, todėl jos sunaikina organizmą ir save. Kitaip tariant, jos veikia kenkdamos sau. Tai vadinama šaudymu sau į koją.
Klausimas: Vadinasi, gamtoje nėra gryno davimo?
Atsakymas: Ne. Yra tik gavimas. Ir todėl šis mokslas vadinamas kabalos, gavimo mokslu, nes tiksliai kalba apie gavimą.
Labai dažnai girdime, kaip žmona priekaištauja vyrui: „Aš tau visą gyvenimą atidaviau!“ Arba tėvai sako vaikams: „Mes jums atidavėme gyvenimą!“
Bet niekas niekam nieko neduoda! Tiesiog jei mums kas nors brangus, duodami jam jaučiame, kad gauname. Dažnai net prašome: „Na paimk, suvalgyk…“ – ir t. t. Kitaip tariant, mums tai – gavimo, o ne davimo aktas.
Todėl kabalos požiūriu teisingai įsižiūrėję į ką nors mūsų pasaulį, pamatysime, kad niekas niekam neduoda ir duoti negali! Tai nėra įtraukta į mūsų programą. Absoliutus davimas ateina tik iš Kūrėjo.

#274843

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo mokslas

Altruizmo nėra!

Altruistai – egoistai

Klausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Atsakymas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Atsakymas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Atsakymas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.

#274894

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Du požiūriai į tikrovę

Komentaras: Anot Baal Sulamo, davimo visuomenei dėsnio specifika yra tokia, kad, kitaip nei gavimo dėsnis, neigiamas grįžtamasis ryšys ne tik neateina iš karto, bet ir veikia mus netiesiogiai.
Atsakymas: Materialiame pasaulyje matau, kad kuo daugiau gausiu, tuo man geriau. Tačiau absoliučiai neaišku, ar man bus geriau, jei daugiau duosiu. Priešingai, man rodos, jog bus blogiau.
Todėl mūsų pasaulyje dėsnis veikia tik į vieną – gavimo – pusę.
Komentaras: Kitaip tariant, jei galvoju apie visuomenę, duodu žmonėms, rūpinuosi, tai nematau iš to jokios naudos sau ir, žinoma, jokio paskatinimo iš visuomenės. Todėl, kaip rašo Baal Sulamas, pažeidus šiuos du dėsnius žmonijai gresia susinaikinimas, tiek iš vidaus, tiek iš išorės: badas, kataklizmai, krizės, virusai ir t. t.
Atsakymas: Esmė ta, kad mes, žmonės, esame aukščiau kitų gamtos lygių ir mūsų neigiami ketinimai veikia biologinius, fizinius ir kitus reiškinius.
Taip veikiame gamtą, o jos dalys, elementai, dėsniai, reiškiniai tampa agresyvesni. Tai ir matome savo gyvenime, mūsų pasaulyje.
Tačiau mes nesuprantame savo ryšio su gamta, ir tuo pažadiname tokią grubią netinkamą tarpusavio sąveiką joje. Nutraukiame gerus gamtos ryšius ir verčiame ją elgtis neteisingai, kai jos dalys integraliai neatitinka viena kitos, netinkamai komunikuoja.

#273704

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išoriniai veiksmai ir vidiniai ketinimai

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Komentaras: Dar prieš tūkstantmetį buvo aprašyti keletas visuomenės elgesio modelių. Pavyzdžiui, kai kurios visuomenės gyvena pagal principą „mano – mano, tavo – tavo“. Tokia savotiška amerikietiška svajonė.
Atsakymas: Tai pats blogiausias bruožas – Sodomos bruožas. Blogiau nebūna.
Toks kelias pasmerktas, nes Kūrėjas (gamta) nesutinka su tuo ir naikina tokį judėjimą. Jei amerikiečiai liks „mano – mano, tavo – tavo“ lygmenyje, jie prieis akligatvį.
Netgi būsena „mano – mano, tavo – mano“, kuri laikoma nusikaltėlio būsena, kur kas geriau nei pirmoji, nes neanuliuoja komunikacijos tarp žmonių: aš atimu iš tavęs, tu atimi iš manęs, bet vis tiek lieka tam tikras ryšys.
Dar yra būsena „mano – tavo, tavo – tavo“ – tai visiško davimo dėsnis. Tai absoliutaus teisuolio būsena, kai jis daro viską dėl kitų. Jis pasirengęs būti teisingos visuomenės nariu ir rodyti gerą pavyzdį kitiems.
Ateityje žmonių visuomenė turi pasiekti būtent to.

#273878

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartojimo visuomenės žlugimo priežastys

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Būti integralia visuomenės dalimi

Protas neįpareigoja mūsų dirbti dėl davimo. Pastebime, kad esame visiškai nepasirengę to prašyti, nesame pasirengę duoti ir vienytis. Šį siekį dar reikia išauginti savyje, juk iš pradžių esame tiesiog egoistai ir tuo niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų.
Jei norime savyje atskleisti tašką širdyje – dievišką dalelę iš viršaus, davimo daigelį, tai privalome dėti daug jėgų ir vieni kitiems padėti grupėje. Auginame savyje davimo jėgą: iš mumyse slypinčio sėklos lašelio iki pilno dydžio, kuris vadinamas „siela“.
Kūrėjas neatsiskleidžia taip, tarsi būtų kur nors toli, ir aš pagaliau atėjau ten ir Jį radau. Turiu jausti Kūrėją savyje, pajausti savyje tą savybę. Dabar noriu gauti dėl savęs, o tuomet panorėsiu duoti – šios savybės atsiskleidžia žmoguje.
Kūrėjas „arti“ ar „toli“ nuo manęs – reiškia, ar noriu būti toks, kaip Jis, ar noriu, kad mane valdytų davimo savybė.

#274378

Iš 2020 m. lapkričio 22 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje

Džiaugsmas – davimo savybės požymis

Didi davimo jėga

Kabalistas džiaugiasi blogais dalykais kaip gerais. Bet tai nereiškia būti mazochistu, nes kabalistas kančių nepriskiria sau, o tik Kūrėjo sukurtam egoizmui. Ir egoizmą suvokia ne kaip savo norą mėgautis, o kaip jėgą, ateinančią iš Kūrėjo.
Jis į savo gyvūninį kūną žiūri kaip tyrėjas. Gyvūniniame kūne atsiskleidžia gavimo jėga, egoizmas, tačiau kabalistas nori, kad jame atsiskleistų davimo jėga. O save suvokia kaip visiškai neutralų tyrėją, nepriklausantį nei gavimui, nei davimui.

#274021

Iš 2020 m. lapkričio 15 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo prigimties

Norint suprasti, reikia patirti

Sujungiant dvi savybes

Klausimas: Kaip dabartinė pandemija paveiks mūsų vystymąsi? Ar ji skatina žmogaus laisvą valią? Mes matome, kad ji tarsi atima iš jo pasirinkimą, juk elgiamės pagal išorines aplinkybes. Kur gi čia yra laisvė?
Atsakymas: Mes ir neturėjome laisvo pasirinkimo, juo niekada nesivadovavome ir veikėme tik dėl savo egoizmo. Priimdami vienokius ar kitokius apribojimus, kuriuos mums primetė aplinka, mes veikėme tik varomi mūsų egoizmo, kad pripildytume ir patenkintume jį kiekvieną akimirką.
Komentaras: Anksčiau buvo nors laisvės pasirinkimo iliuzija.
Atsakymas: Tiesa, iliuzija dingo. Bet būtent dėl to, kad jos nėra, mes gavome galimybę pasiekti tikrą laisvą pasirinkimą. Tai yra pakilimas aukščiau mūsų egoizmo, kuris sukausto mūsų rankas, kojas ir neleidžia jokiu būdu būti laisviems. Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas – tai, visų pirma, laisvė nuo savo egoistinės prigimties, kuri mums suteikta iš aukščiau.
Klausimas: Kodėl daugelyje šaltinių yra rašoma, kad valios laisvė slypi teisingos aplinkos pasirinkime?
Atsakymas: O tai jau yra įrankis. Jei aš manau, kad privalau išsilaisvinti iš mane spaudžiančio egoizmo, tai ieškau, kokiomis priemonėmis galiu tai pasiekti. Pasirodo, kad tai galima padaryti tik sukūrus tinkamą aplinką, kuri teisingai veiktų mane.
Klausimas: Bet kurioje egoistinėje visuomenėje gavimas iš jos man teikia malonumą, o davimas visuomenei sukelia nepasitenkinimą. Aš nenoriu jai duoti arba noriu duoti tiek, kiek iš jos gaunu. Bet staiga visuomenėje pradeda keistis vertybės, ir man sako, kad duoti – tai gerai. Ir aš pradedu dirbti tarsi prieš savo egoizmą. Tai ir yra laisvas pasirinkimas, apie kurį jūs sakote?
Atsakymas: Laisvės pasirinkimas, tai mano sąlytis su teisinga aplinka, kurioje davimo savybė laikoma aukščiausia, dominuojančia gavimo savybės atžvilgiu.
Tada, įsijungdamas į šią visuomenę kaip mažas vaikas, užmerkęs akis, pasiduodamas jai, aš galiu pakeisti savyje šiuos du lygius, kad davimo savybė man būtų svarbesnė, geresnė, didingesnė, lyginant su gavimo savybe.
Klausimas: Vadinasi, viena vertus, aš einu prieš tikruosius savo polinkius gauti. Kita vertus, visuomenė man suteikia tam tikras vertybes, kurios man sako, kad verta jai duoti. Ir šis konfliktas pateikia man tam tikrą veiksmų spektrą, kur aš laisvas rinktis?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
#268221

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Virusai sustojo į eilę

Valios laisvės beieškant, III dalis