Klausimas: Jeigu kabalistui atsiskleidžia, kad mūsų pasaulis neegzistuoja, tai jis pamiršta tas kančias, kurios nutiko žmogui ir visai žmonijai?
Atsakymas: Ne tai, kad pamiršta, bet jaučia, kad viskas nutiko ne su juo.
Klausimas: Kitaip tariant, jis netapatina savęs su ta būtybe, kuri visa tai jautė? Tuomet kas tai jautė?
Atsakymas: Noras mėgautis. Tai ne jo noras, mat yra mums duotas iš aukščiau Kūrėjo.
Komentaras: Bet jame žmogus jautė tikrovę.
Atsakymas: Taip, nes jam tai buvo duota, jis tai patyrė savyje. Tačiau dabar, kai iš jo atėmė tą norą, jis jaučia, kad šis ne jo.
Komentaras: Kaip tas kirminas, kuris virsta drugeliu ir nepamena, kad buvo kirminas?
Atsakymas: Ne tai, kad nepamena. Juk be noro daugiau nieko nėra. Jei manyje yra koks nors noras – jame gyvenu. O jeigu jis iš manęs išnyksta, jis ne mano. Todėl kai sujungiame savo norus ir ketinimus, pradingsta praeitis ir mes tampame visiškai viena visuma.
#264751

Iš 2019 m. birželio 10 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Klausimas. Kodėl noras siekti dvasinių dalykų vadinamas „tašku širdyje“, o ne „tašku smegenyse“? Ar širdis yra arčiau dvasinio pasaulio?
Atsakymas. Visa gamta yra noras gauti, prisipildyti, mėgautis. Tai gamtos pagrindas. Protas mums duotas tik tam, kad teisingai pasinaudotume šiuo noru. Todėl protas aptarnauja norą.
Širdis – tai centrinis mūsų esmės taškas, pats pagrindinis noras. Todėl bundantis dvasinių dalykų noras vadinamas „tašku širdyje“.
#260858

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Suprasti širdimi

Kaip išvystyti tašką širdyje?

Klausimas. Kūrėjas, Acmuto, verčiama „Pats Sau“, skamba labai egoistiškai. Tai ir yra kraštutinio egoizmo taškas?
Atsakymas. Mes atskleidžiame Kūrėją iš apačios į viršų tiek, kiek tampame panašūs į Jį. Mes – absoliutus noras gauti. Jis – absoliutus noras duoti.
Tiek, kiek mes galime prilyginti savo norą gauti Jo norui duoti, tiek Jį atskleisime. Bet Jis Pats (Acmuto) mums neatskleidžiamas. Mes atskleidžiame tik savo panašumą į Jį nuo nulio iki šimto procentų, t. y. ne Kūrėją, o save ištaisytos būsenos. Mes negalime Jo pajausti. Mes galime pajausti save, kai tampame į Jį panašūs.
Klausimas. Taigi, be mano pojūčio šiuo momentu Kūrėjo nėra?
Atsakymas. Teisingai. Kūrėjas yra mūsų subjektyvus aukštesnės jėgos, kuri mus formuoja, kontroliuoja, užpildo – pojūtis. Išskyrus tai, mes nieko negalime pasakyti.
#247945

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Kas yra acmuto?

Išeiti už materijos ribų

Klausimas. Kai smegenys apdoroja informaciją, tai už proto stovi noras gauti. Jis ir yra kūrinys. O kadangi mūsų noras gauti egoistinis, vadinasi, smegenys ir aptarnauja mūsų norus. O kas vyksta su kabalistu?
Atsakymas. Kabalistas – tai žmogus su tuo pačiu noru, bet jis jau turi norų, su kuriais gali dirbti dėl kitų, dėl davimo, susivienijant su kitais, juos aptarnaujant ir siekiant šiuos norus nukreipti Kūrėjo link. Šiuo požiūriu jis veikia kaip Kūrėjas – dėl davimo. Jis – Kūrėjo laidininkas.
Klausimas. Kabalistas gyvena fiziniame kūne, gauna informaciją, kuri praeina pro smegenis, jis turi tą patį norą gauti. Kokį pasaulio vaizdą jis mato?
Atsakymas. Be mūsų pasaulio vaizdo, kabalistas mato dar vieną pasaulį. Tiek, kiek jis nori duoti, tiek mato Aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Kaip naujas pasaulis užkloja materialų? Ką jis mato? Papildomus elementus šioje tikrovėje?
Atsakymas. Taip. Tik jis mato ne mūsų objektus, o jėgas. Sąveiką tarp žmonių jis mato, kaip sąveiką tarp norų. Žmonės jam – realizuoti norai.
Tai suteikia jam galimybę ištaisyti žmoniją ir priartinti ją prie visiško Kūrėjo atskleidimo, kai davimo, meilės, vienybės savybė vyraus virš egoizmo ir visi žmonės susivienys.
Tai duoda žmogui aukščiausios, amžinos, begalinės tikrovės atskleidimą ir taip absoliučiai užpildo jo norą. O kai tai įvyksta, daugiau nėra apie ką kalbėti.
Tai ir yra kūrinio tikslas, mūsų taisymosi, kabalos mokslo studijų, mūsų egzistavimo tikslas.
#247241

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kabalisto suvokimo lygmenys

Klausimas. Pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras gauti ir noras duoti. Noras gauti – natūralus mūsų noras. O kaip jis pasireiškia mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Iš tiesų, noras gauti – natūralus mūsų noras. Jį taip pat galima vadinti dvasiniu, nes jis vadovauja mūsų sielai, savybėms, mintims, visiškai valdo mus. Todėl noras gauti savo kokybe, kiekybe, aktyvumu prilygsta norui duoti, priklausomai nuo to, kaip mes jį valdome.
Iš pradžių mumyse veikia tik egoizmas, tik noras gauti. Vėliau pajuntame noro duoti reikalingumą, nes matome, kad egoizmas be jį atsveriančios davimo savybės veda mus susinaikinimo link.
Iš esmės, visas mūsų pasaulis pagrįstas visur esančia egoistine noro mėgautis jėga. Ir tame nematome nieko bloga, nes ši jėga išstūmė žmoniją iš urvų, pirmykštės santvarkos ir paskatino nuoseklų rašto, technologijų, komunikacijos sistemų, valstybingumo vystymąsi – visa tai, ką turime dabar.
Klausimas. Tai ką gi taisyti, jei šis vystymasis – natūraliai geras noras?
Atsakymas. Pats vystymasis yra geras, o mūsų tarpusavio santykiai – blogi. Kiekvienas visuomenės narys nori tik vieno – pasipelnyti, ir pageidautina – išnaudojant kitus. Taip veikia egoizmas, nepriklausomai nuo mūsų noro pasąmoningai gyvenantis mumyse.
Klausimas. Jei dabar žmonių tarpusavio santykiai blogi, egoistiški, tai kokie jie turi būti iš tikrųjų? Kokią visuomenę norėtumėte mums pavaizduoti?
Atsakymas. Kam vaizduoti visuomenę? Geriau įsivaizduokime tobulą pasaulį. Kokia prasmė gyventi 50–60 ar net 100 metų ir visą laiką sunkiai dirbti, kentėti, bėgti nuo nemalonumų, visą laiką bandyti prisipildyti menkais malonumais ir matyti, kad jie – momentiniai. Net jei kuo nors džiaugiuosi, tai tuoj pat pradingsta, o aš vėl vaikausi kažko didesnio. Nenoriu tokio gyvenimo!
Noriu įsivaizduoti amžiną, tobulą, bet ne statišką, o visą laiką besivystantį gyvenimą: nuo mažesnio tobulumo prie didesnio, atveriančio man bekraštes perspektyvas, nuolat besiplečiantį horizontą. Bet tai vyksta ne kaip vaikui, susižavėjusiam pasauliu. Tai suteikia ir atskleidžia mums tobulybės jausmą, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais.
#233125

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Harmoningo gyvenimo priemonė

Klausimas. Naujos gyvybės užuomazga yra paslaptis, dėl kurios kyla daug klausimų. Kodėl naujos gyvybės sukūrimui reikia būtent dviejų, o ne vieno ar trijų tėvų?
Atsakymas. Gyvybė gyvūniniame lygmenyje susiformavo dėl dvasinės ir materialios evoliucijos. Kuriant naują gyvybę privalo dalyvauti du: šviesa ir indas arba noras duoti ir noras mėgautis. Noras duoti sukūrė norą mėgautis ir veikia jį, kurdamas jame skirtingas formas, kurios lemia naujos gyvybės atsiradimą.
Iš pat pradžių kalbame tik apie vieną jėgą: davimo ir meilės jėgą, t. y. Kūrėją. Parodydama savo meilę, ši jėga sukūrė dar vieną jėgą – norą mėgautis, kad galėtų jai duoti, teikti malonumą. Dėl to visa kūrinija susideda iš dviejų jėgų.
Klausimas. Kai susijungia dvi jėgos, kas kyla iš jų sąveikos?
Atsakymas. Dėl šios sąveikos keičiasi noras mėgautis, kūrinys. Kūrinį veikia Kūrėjas, davimo ir meilės jėga, formuojanti jame naujas formas, skatinančias sukurti naują gyvybę.
Klausimas. Kodėl naujai gyvybei sukurti būtinas moteriškos ir vyriškos jėgos susijungimas?
Atsakymas. Vyriškos bei moteriškos jėgos šaknis kaip tik ir yra noras duoti ir noras mėgautis. Kūrėjas, noras duoti, sukūrė kūrinį, norą mėgautis, ir veikia jį taip, kad jų abiejų sąjunga gimdo naują gyvybę. Noras mėgautis keičiasi veikiamas noro duoti, o šie pokyčiai lemia naujos gyvybės, naujų savybių gimimą.
Sklisdamos ir tapusios grubesnėmis šios jėgos pasiekia mūsų pasaulio materiją. Šis pasaulis gimsta dėl Didžiojo sprogimo ir pradeda plisti ir vystytis pagal tuos pačius dėsnius, kurie veikė prieš jam atsirandant, visose dvasinių pasaulių pakopose, kai dvi priešingos jėgos sklinda iš viršaus į apačią.
Noras duoti visada siekia suteikti malonumą norui mėgautis, ir tai lemia negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmonių raidą. Kai raida ant „kalbančiojo“ pakopos baigiasi, žmogus supranta, kad noras mėgautis atvedė jį į akligatvį ir ima dvasiškai vystytis, grįždamas į vieną jėgą, kuri buvo pačioje pradžioje.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 952

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, I dalis

Begalinio pripildymo metodika