Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Vyras ir moteris

Apskritai, vystymasis – tai plėtimosi ir konsolidacijos procesas, kvėpavimas, susidedantis iš šių dviejų jėgų. Jos prieštarauja viena kitai ir kartu yra tarpusavio harmonijoje.
Tie patys gamtiniai mechanizmai veikia ir žmonių santykiuose. Mes irgi jaučiame atsiskyrimą ir suartėjimą, jausmų atvėsimą ir suliepsnojimą.
Taigi, pereiname tas pačias vystymosi formas kaip ir Visata, tik aukštesniame sąmonės lygmenyje. Suprantama, kad negalime atsiduoti tik vienai iš dviejų veikiančių jėgų, kaip negalime gyventi tik įkvėpdami arba tik iškvėpdami.
Gyvenimas – tai nuolatinis priešingybių kontrastas. Jei viskas gera ir puiku, jei saldumas nepaįvairinamas kruopele aštrumo arba kartumo, nebejuntame skonio ir prasmės. Tai – nepakeliama.
Tik dviejų jėgų – pozityvios ir negatyvios – derinys leidžia pajusti tikrovę, tarp jų blyksteli gyvenimo kibirkštis. Be šito viskas išnyksta, ištirpsta viename tone.
Klausimas. Kaip šios dvi jėgos, šie plėtimosi ir konsolidacijos procesai, pasireiškia žmonijos istorijoje?
Atsakymas. Viena vertus, mes apsigyvename Žemėje, išsiskiriame, nutolstame, nekenčiame vieni kitų, kariaujame vieni su kitais. Prasiveržiame pro buvusias sienas, apribojimus, kurie seniau mums tiko, nebenorime jų laikytis, pažeidžiame susitarimus, sąjungas, sutartis, kartu išsivaduojame, išsilaisviname nuo įsipareigojimų.
Jėga, verčianti taip plėstis – mūsų egoizmas. Kuo jis didesnis, tuo mažiau mes linkę su kuo nors susisieti, kam nors įsipareigoti.
Kita vertus, mus veikia konsoliduojanti, traukos, jėga: suradę sąlyčio, atitikimo, taškus, jausdami artimumą ir kitų žmonių poreikį, mes vienijamės, buriamės į grupes.
Yra ir kitokia galimybė: plėtimosi jėga atlapoja mano širdį visam pasauliui, o konsolidacijos jėga, kylanti iš egoizmo, verčia ieškoti asmeninės vienijimosi naudos.
Viskas priklauso nuo to, kuri iš dviejų jėgų lemia mūsų požiūrį į pasaulį – geroji ar blogoji.
Vienaip ar kitaip, bet jų sąveika mumyse gimdo gyvenimo pojūtį. Todėl svarbu palaikyti šių dviejų jėgų pusiausvyrą, kad jos kartu judėtų teisinga kryptimi.
Pavyzdžiui, esame linkę idealizuoti teisingų sutuoktinių, panašių į balandėlius, įvaizdį. Tačiau tikrą taiką šeimoje kuria ir konfliktai – pipirai, be kurių santuoka būtų prėska, konfliktai – tarsi pliauskos, kuriomis būtina kūrenti meilės ugnį.
Taigi, veikti turi abi jėgos, bet taip, kad vestų į vieną tikslą. Jų jungtis turi būti pusiausvyroje, o bendras veikimas – maksimaliai efektyvus.
Klausimas. Kaip žmonija gali sukurti ir palaikyti dviejų jėgų pusiausvyrą?
Atsakymas. Turime joms abiem nustatyti bendrą tikslą.
Iš esmės – tai davimo ir gavimo, traukos ir atostūmio jėgos. Tarp kitko, nesvarbu, kokiame lygmenyje ar srityje, kad ir mechanikoje, elektroje ir t. t.
Dabar kalbame apie šių jėgų veikimą žmoguje ir tarp žmonių – jausmų lygmenyje. Jame taip pat turime pasiekti savo egoizmo ir altruistinio davimo jėgų pusiausvyros.
Nuo pat pradžių mus valdo gavimo jėga: norime prisitraukti, pasiimti viską, kas naudinga. Ir dar daugiau – kad tik kiti negautų ko nors gero. Tokia pradinė būsena, iš jos turime rasti būdus atsverti blogąją jėgą.
Taip prieisime sistemą, kurioje kiekvienas bus vidinėje pusiausvyroje kaip sveika ląstelė, o kartu šios sveikos ląstelės, besirūpindamos kitų gerove, gali papildyti, pripildyti viena kitą. Tada galime gauti taip, kad aplinkiniams būtų naudinga, taip pat duoti tai, ko reikia jų gerovei.
Taip formuosime tam tikrą bendrą organizmą, kurio visos dalys bus integraliai susijungusios. Pagimdysime naują kūną, naują gyvybę – jau žmogiškajame lygmenyje, virš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens.
Kitaip tariant, žmogiškoji pakopa – tai visai ne dabartiniai mes. Šiuo metu esame tik gyvūninio lygmens viršūnėje. Kai suformuosime iš savęs teisingą sistemą, ji ir vadinsis Žmogumi (Adam). Kadangi ją sudaro dvi pusiausvyroje esančios jėgos, pradėsime jausti gamtą giliau ir plačiau.
Klausimas. Ko šiuo metu mums trūksta, kad suformuotume sistemą žmogiškajame lygmenyje?
Atsakymas. Trūksta davimo jėgos. Mumyse veikia tik gavimo jėga.
Dabar, išeidami iš gyvūninio lygmens, pradedame tolimesnį vystymąsi – kaip žmonės, bet savo aplinkoje vystome tik gavimo jėgą. Bet koks mūsų davimas skirtas dar didesniam gavimui. Kitaip tiesiog nesugebėtume nieko atiduoti.
Taigi, viskas mumyse – gavimas, atviras arba paslėptas. Gavimo jėga viską valdo, o davimo jėgos neturime.
Jei rasime būdą tarpusavyje generuoti davimo jėgą, kad ji atsvertų gavimo jėgą, tai šių dviejų jėgų balansas iš mūsų sukurs naują kūrinį, vardu Žmogus. Jis užaugins mumyse naują suvokimą, naują pojūtį, susidedantį iš dviejų dalių ir leidžiantį virš gavimo sistemos formuoti davimo sistemą. Kai suformuosime šias dvi sistemas, pajusime aukščiausią gamtos lygmenį, žmogiškąją pakopą.
Šiuo metu jos dar nepasiekėme, mums trūksta antros pusės – davimo jėgos. Dėl to negalime būti iš tikrųjų susivieniję ir esame panašūs į riešutus maiše, kuriuos sulaiko tik išorinis spaudimas, kitaip jie išbyrėtų.

Iš 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. kovo 2 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Laimingo gyvenimo patentas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.