Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Egoizmas skiria, atplėšia mus vienus nuo kitų. Beje, atplėšia labai greitai: vaikai anksčiau tampa savarankiški, reiškia savo reikalavimus ir poreikius, tačiau mes nesirūpiname tuo, kad šis savarankiškumas išmokytų vaiką išsaugoti tinkamą ryšį su aplinka, tokį patį, kokį jie turėjo su mumis pirmaisiais gyvenimo metais ar net nėštumo metu.
Jeigu mes vaikui ar suaugusiajam nepadėsime suprasti, ko jam iš tiesų trūksta gyvenime, tai pagilinsime krizę ne tik šeimoje, bet ir globaliu mastu. Juk šis žmogaus nutolimas nuo aplinkos ir yra visų kitų krizės požymių, su kuriais šiandien susiduriame, priežastis.
Kadaise žmogus jautėsi esąs savo miesto, rajono, gatvės dalis, o kaimynais buvo laikomi ne tik tie, kurie gyveno vienoje laiptinėje. Tačiau šiandien aš pažįstu vos kelis žmones, gyvenančius priešais…
Tokia padėtis „atjungia“ žmogų nuo aplinkos ir sukelia jo gyvenime begalę negandų bei problemų. Taip pat mes nesugebame papildyti visuomenės, būti tauta, šalimi, užpildyti tarptautinių santykių spragas.
Gimtojo kiemo sąvoka šiandien tapo platesnė ir siejama su visu pasauliu, bet mano ryšys su juo ydingas, nes visiems mums trūksta vidinio pamato naujai pasaulėjautai. Sienos nyksta, gyvenimo erdvė plečiasi, tačiau mes šeiminiais santykiais neužpildome tarp mūsų esančios tuštumos.
Tai ir yra visuotinės krizės priežastis: ryšių tarp mūsų daug, bet mes negalime jų kompensuoti. Dėl to tarp žmonių atsiranda nesupratimas ir susiskaldymas. Mes kliaujamės virtualių ryšių kompensuojamuoju poveikiu, bet iš tikrųjų tai saviapgaulė, erzacas, tikro, vidinio artumo surogatas. Tokie ryšiai laikini, todėl jiems lemta nutrūkti.
Greitai pamatysime, kad tokie dirbtiniai ryšiai nieko mums neprideda. Taip, jie suteikia tam tikrą malonumą, tačiau dirbtinį – kaip pamotė, kuri niekada nepakeis mamos, ir net žymiai mažiau už tai. Virtualiuose ryšiuose nėra šilumos, nėra jautrumo, meilės, atjautos, atsakomybės, palaikymo, užtikrintumo, kai esi mylimas toks, koks esi. Atvirkščiai, viskas persmelkta neapykantos, savimyla grįstų polėkių, puikybės ir pan.
Toks yra dabartinis pereinamasis laikotarpis. Blogis dar nėra iki galo suvoktas, todėl ir nerasta pasaulinės krizės priežastis – egoizmas, kaip bendras žmonijos blogis. Be to, mes ir bijome tai atskleisti, nes nematome, kaip galima su tuo susitvarkyti.
Šeimoje kilusį nesutarimą galima pagydyti tėvų ir artimųjų pagalba, kurie įtakos porą taip, kad ji užglaistytų nesutarimą. Tačiau visos žmonijos mastu mes labai atitolome vieni nuo kitų ir neturime aplinkos, kuri galėtų mus suartinti, mums padėti.
Todėl esame bejėgiai. Neturime nė mažiausio vidinio potraukio suartėti, nors, iš principo, ir numanome, kad jis galėtų būti naudingas. Net neturime jėgų pafantazuoti šia tema – toks didžiulis yra atsiskyrimas.
Vienaip ar kitaip, pagrindinė kliūtis – tai aplinkos trūkumas: rūpestingos, įpareigojančios, pamokančios, suartinančios ir auklėjančios, kaip užmegzti ryšius esant tokiems milžiniškiems atstumams, kurie atsirado tarp mūsų.

Iš 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2013 m. liepos 22 d.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.