Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.