Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

#298497

Iš 2011 m. balandžio 28 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievo nėra

Taškas, kuriame Kūrėjas

Vienintelė jėga – Gamta/ Kūrėjas

Klausimas: Kaip melstis per grupę?
Atsakymas: Malda – tai prašymas. Bet kokiais žodžiais, bet kokiomis mintimis. Ji kyla iš vidaus. Nejau galima paaiškinti, kaip melstis? Tai jaučiame širdyje.
Nereikia ištarti kokių nors žodžių, atlikti kokių nors veiksmų. Turi atvesti save prie būsenos, kai turėsi pačius teisingiausius norus vystydamasis. Ir jeigu jie teisingi, tai pritrauks tau maksimalią taisančią Šviesą, ir ji ves tave toliau.
Kaskart, kai atskleidi savo norą taisytis – imi taisytis. Kitą akimirką vėl atsiskleidžia noras taisytis – ir vėl taisomasi.
Šis noras neturi būti dirbtinis, juk tu sukuri tokią stiprią vidinę įtampą ir taip sieki vienybės, panašumo į Šviesą, kad Šviesa ima veikti tavo norą ir jį taisyti.
Ir iš šių besikeičiančių tavo siekių taisytis ir Šviesos atsako yra sudaryta visa žmogaus raidos grandinė.

#298518

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip melstis?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Teisingas prašymas Kūrėjui

Ko prašome?

Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

#297597

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Stambiu planu. Europa šiandien“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gąsdinantis visatos disbalansas

Gamta netoleruoja disbalanso

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Kodėl žmonės nuolatos lygina savo pasiekimus: kas kieno gražiau, geriau?
Atsakymas: Nes tai yra valdžios, turto, aukštumos simbolis. Juk egoizmas pagal tai vertina žmones. Iš kur gali žinoti, koks aš žmogus? Galiu būti didis išminčius ir sėdėti kur nors giliai kampe skarmaluose. Arba galiu būti didis ideologas ir tuo pat metu labai kuklus, nuosaikus.
O kai žmonės nori pasirodyti, tai, aišku, kodėl tai vyksta. Viskas veda prie bendro blogio įsisąmoninimo. Tas žaltys turi visiškai išlysti, atsiskleisti visose metamorfozėse, skirtumuose, atsiverti taip, kad kiekvienas žmogus matytų, kiek tai jį ėda iš vidaus.
Ir tik po to bus galima kalbėti apie taisymąsi.

#296966

Iš pokalbio „Man suskambp telefonas. Kieno ilgesnis…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Egoizmo sukūrimo tikslas

Kabalistas neprašo Kūrėjo ištaisyti net pačios baisiausios situacijos, jis prašo jėgų ją pateisinti.
Mums nieko nereikia taisyti, tik savo santykį su pasauliu, ir tuomet išvysime ištaisytą pasaulį. Tarkime, žmogus nori, kad karas liautųsi, bet reikia suprasti, kad jį nutraukti bus galima tik sustabdžius jį savyje.
Klausimas: Kitaip sakant, neprašau, kad šis karas baigtųsi išoriniame pasaulyje? Prašau, kad jis liautųsi mano vidiniame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, būtent tai ir bus taisymas. Jei visi žmonės ims taip galvoti, tai bus gerai.
Komentaras: Bet tai juk nenatūralu. Žmogus nori, kad pirmiausia baigtųsi karas.
Atsakymas: Štai ir atlik tai su savimi. Tai pats trumpiausias kelias.
Klausimas: Išeitų, kad materialiame lygmenyje vis tiek baiminsimės dėl gyvūninio kūno, dėl šeimos?
Atsakymas: Taip, vis tiek turi veikti materialiu lygmeniu, bet tuo pat metu suprasti, kad svarbiausia – veikti jausminiu, dvasiniu, aukštesniu lygmeniu. Ten galėsi subalansuoti visas savo savybes.
Klausimas: Kai vyksta karas, kieno pusėje kabalistas?
Atsakymas: Jis nori baigti karą suvienydamas priešingas jėgas vidurio linijoje.

#295685

Iš 2022 m. kovo 1 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Klausimas: Kaip galima žinoti, kad ką nors ištaisėme? Iš kur jautimas, protas? Ar tai išmatuojama?
Atsakymas: Kol kas dar nežinome, kaip išmatuoti paslėptį ar atskleidimą.
Mūsų pojūčiai paruošiamieji. Jie dar neturi tų jėgų, aukštumos, kurias apibrėšime kaip davimą ir gavimą. Dar neįstengiame to atlikti.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio darbo intensyvumo. Iš esmės, turime sustiprinti savo veiksmus, kad pasiektume būseną, kai iš tikrųjų imsime suprasti ryšio kokybę ar tarpusavio nutolimo kokybę.
Klausimas: Kaip liaujamės tapatinęsi su savo egoizmu, ir kaip padidiname tą atstumą?
Atsakymas: Tam reikalinga praktika. Veikdami tarpusavyje išvysime: susitapatiname su egoizmu ar su davimo savybe ir kiek. Tik po to įstengsime išmatuoti. O kol kas nematuojame, bet bent jau jaučiame: daugiau-mažiau.
Viskas priklauso nuo mūsų. Jei kabalos mokslą pritaikai santykiuose su draugais, tai ten visa tai išvysi taikomuoju būdu ir galėsi išmatuoti, jausti, pakartoti. O tam reikia šį mokslą realizuoti grupės tarpusavio ryšiuose.

#292441

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis tobulėjimo kriterijus

Dvasinio vystymosi programa

Dvasinės raidos kriterijai

Klausimas: Kas yra „bausmė“?
Atsakymas: Bausmė – tai galimybės taisytis panaikinimas. Bet bausmė pati irgi taisymasis.
Klausimas: Kitaip tariant, turėjau galimybę eiti taisymosi keliu, bet negalėjau ja pasinaudoti?
Atsakymas: Galėjau ar negalėjau – nesvarbu, tačiau tu sustabdai judėjimą, atkerti savo egoizmą nuo galimybės taisyti jį.

#290476

Iš 2021 m. sausio 27 d. TV laidos „Amžinos knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie bausmę

„Už ką man ši bausmė?“

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Reikia stengtis už kiekvieno draugo matyti Kūrėją, kuris slepiasi už jų. Juk Kūrėjas slepiasi taip: Jis neturi pavidalo, neturi galimybės atsiskleisti. Ir todėl Jis kuria tokį ypatingą apvalkalą ir projektuoja save per jį, per visą žmoniją, per Visatą, per visus šio pasaulio reiškinius: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją ir žmones.
Už viso to stovi Kūrėjas ir todėl per savo santykį su negyvuoju, augaliniu, gyvūniniu pasauliu bei žmonija galime priartėti prie Kūrėjo. Su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmeniu reikia elgtis teisingai, kitaip tariant, išnaudoti tik tiek, kiek būtina mūsų egzistavimui.
O į žmoniją reikia žiūrėti su meile artimui kaip sau, per ją ateiname prie meilės Kūrėjui. Taip ir pasakyta: „Pamilk artimą kaip save – Aš Kūrėjas“. Kitaip tariant, Kūrėjas tarsi rašo tai kaip savo nurodymą kiekvienam žmogui pasiekti meilę. Per ją ištaisome savo sielą, pabaigiame su materialia tikrove, kurią dabar matome priešais save, ir imame kilti į aukštesnįjį pasaulį.

#283684

Iš 2021 m. birželio 15 d. TV laidos „Eiti pergalint“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už kiekvieno draugo matyti Kūrėją

Visi esame sujunti baigtiniu, tobulu ryšiu. Taip buvo sukurta nuo pačios pradžios, tačiau mums šis ryšys atsiskleidžia kaip sugedęs, nutrukęs, kad patys panorėtume pamatyti save susijusiais, priklausomais, padedančiais kitas kitam ir dirbančias vienoje, idealioje, integralioje sistemoje.
Patys turime to panorėti, ir tuomet iš tamsos atskleisime šviesą, ir mums atsivers tobula sistema tiek, kiek sutiksime, norėsime, sieksime išsitaisyti. Ištaisyti reikia tik mus pačius, nieko daugiau. Nieko nereikia taisyti, tik mūsų suvokimą.
Jeigu net viena mašinos dalis neištaisyta, tai visa mašina neveiks. Tad mums reikia kiekvienam ištaisyti savo dešimtuką remiantis kabalistų patarimais. Jei ištaisysime tą tarpusavio ryšį, tai surasime savo ryšį su Kūrėju. Prašome Kūrėjo ištaisyti mus ir žiūrime, ar Jis mus sujungė, ar ne.
Užmegzdami tarpusavio santykius ir taisydami bendrą sistemą, užmezgame ryšį su Kūrėju. Juk visąlaik turime kreiptis į Jį ir prašyti pagalbos. Taip vis labiau su juo susisiejame – ir tai reikšmingiausia! Svarbiausia, ne pats mūsų tarpusavio ryšys, o tai, kaip mums reikia Kūrėjo, kad jį užmegztume, ir susisiejame su juo. Čia visa esmė!
Taisydami ryšį tarp mūsų, iš esmės atskleidžiame Kūrėją, išsiaiškiname, kad aukštesnioji jėga egzistuoja ir nulemia viską, kad visas priklauso nuo Jo ir mums tereikia Jo paprašyti. Ir aš – irgi ne aš pats, o tai, ką ta aukštesnioji jėga man duoda. Ir mano santykį su draugais ir draugų su manimi taip pat apibrėžiame ne mes patys, o Kūrėjas.
Iš to matyti, kad visoje tikrovėje egzistuoja tik Kūrėjas ir nėra nieko kito.

#275929

Iš 2020 m. gruodžio 23 d. rytinės pamokos „Aš esu tarp savo tautos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Atskleisti Kūrėjo didybę

Sprendimas – tinkama aplinka