Reikia suprasti, kad mūsų kasdieninis mokymasis – tai ne žinių gavimas, o vystymasis. Kiekviena pamoka, kurioje dalyvavai – šiandien, vakar, užvakar – tai tavo vystymosi etapai.
Tai ne kokio nors straipsnio ar „Mokymo apie dešimties sfirų“ studijavimas. Studijuodamas šią medžiagą aiškiniesi, kokiomis pakopomis tau reikia vystytis. Todėl labai svarbu dienos bėgyje būti su tuo, ką mokeisi pamokoje. Visa diena turi būti susijusi su tomis valandomis, kai susitinkame pamokoje. Reikia dirbti su pamokos medžiaga, stengtis jos nepamiršti, skaityti mano interneto tinklaraštį, – studijuoti šią medžiagą kaip galima daugiau. Juk tai darydami mes jau vienijamės mintimis ir patenkame į tam tikrą bendrą vystymosi etapą. Tai labai svarbu, jau išeina viena bendra mintis.
Mačiau, kad netgi Rabašas dirbo tą patį darbą ir dienos bėgyje grįždavo prie tos pačios medžiagos, kurią studijavome ryte, ir kalbėdavo apie ją tais pačiais žodžiais, atsimindamas skaitytą straipsnį. Tai yra gerai. Vadinasi – žmogus išgyvena ją, iš galvos perkelia į širdį. Su Rabašu kasdieną važiuodavome pasivaikščioti, ir jeigu ateidavau truputį anksčiau, tai užtikdavau jį sėdintį ir skaitantį ar rašantį ką nors susijusio su rytine pamoka. Ir po to, važiuodami automobiliu, kalbėdavomės tik apie pamokoje studijuotą straipsnį arba „Mokymo apie dešimties sfirų“ skyrių. O jeigu jam reikėdavo važiuoti pas gydytoją, tai pasiimdavo lapuose išspausdintus straipsnius arba „Mokymo apie dešimties sfirų“ tomą, laukdami eilėje kalbėdavomės apie tai, mokėmės. Dažniausiai tą medžiagą, kurią studijavome ryte.
Iš 2011 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“