Dvasiniame kelyje visuomet siekiame priartėti prie būsenos, kurios dar nežinome, nejaučiame. Tam neturime jokių duomenų, jokių rešimot.
Pasauliams leidžiantis iš viršaus į apačią buvo rešimot, ir visi parcufai bei pakopos leidosi tolygiai, pagal tuos duomenis. Tačiau kylant iš apačios į viršų mums neaišku, kur einame.
Todėl mums reikia anuliuoti save ir susijungti su draugais, kad pakeltume maldą ir pritrauktume Šviesą, grąžinančią į šaltinį, kuri atves mus į naują būseną. Mes patys nekuriame pakopų, mums tereikia žinoti, kaip anuliuoti save kitos pakopos atžvilgiu ir tuomet ji įsivilks į mus.

#289696

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

Ant kitos pakopos slenksčio

Kiekvienoje pakopoje, prieš kiekvieną taisymą mums pirmiausia reikia pajausti, kad esame neištaisyti. Visi nusileidžiame iš Adam Rišon nusižengimo, sudužimo. Tarsi važiuotume automobiliu, o jis staiga subyrėtų į dalis: nukristų ratai, vairas, pabirtų variklis.
Viskas ne tik sugedo, bet ir pabiro į dalis. Vietoj mašinos – laužo krūva. O dabar reikia patikrinti kiekvieną detalę ir suprasti, kaip jas sujungti tarpusavyje. Todėl tikriname kiekvienos detalės davimo ketinimą, kitaip tariant, ar ji pasirengusi susijungti su kitomis dalimis, kad automobilis vėl būtų tinkamas.
Iš detalių, kurios pajėgios ir tam pasirengusios, imame rinkti automobilį, tikrindami, kas tinka, o kas ne, ir kaip viską galima sujungti. Štai toks mūsų darbas.

#289703

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdien nuo švaraus lapo

Ataka širdyje

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Vienų žmonių taškas širdyje pabunda labiau, ir tuomet jie ima domėtis kabalos mokslu ir galiausiai ateina mokytis, kad pagal šią metodiką išvystytų savo tašką širdyje ir iš jo pastatytų Šventyklą, kitaip tariant, dvasinį indą (kli), parcufą iš dešimties sfirų, kuriame jie galės atskleisti Kūrėją.
Todėl Kūrėjas įdeda žmogui tašką širdyje sakydamas: „Sukurkite Man Šventyklą, kur galėsiu įsiviešpatauti, t. y. atsiskleisti jumyse.“ Tam ir egzistuojame, kad leistume Kūrėjui įsiviešpatauti mumyse, kitaip sakant, kad taptume indu, kuriame atsiskleis aukštesnioji Šviesa.
Toks žmogaus egzistavimo tikslas, ir visi turi prisijungti prie šio darbo. Juk visas mūsų gyvenimas (geras ar kupinas kančių), priklauso nuo to, ar einame keliu, kur statome kli Kūrėjui atskleisti.
Šis taškas įjungia savyje visą pasaulėdarą, tačiau kol kas jis mums atrodo vien taškas, neturintis svarbos, ir nematome jame nei jėgos, nei potencialio visiems aukštesniesiems pasauliams atskleisti. Jėga ateina, kai siekiame susijungti draugėn, kad taptume kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tik nuo to priklauso sėkmė.
Širdis – tai visi žmogaus norai, o šios širdies viduje yra mažytė kibirkštis, vadinama „tašku širdyje“. Šis taškas šviečia, nes siekia Kūrėjo.
O kartais tai tiesiog juodas taškas, kuris nešviečia, tarsi būtų užgesęs. Ir žmogus visuomet turi stengtis įžiebti tą kibirkštį. Iš pradžių Kūrėjas pažadina ją, bet paskui darbą perleidžia žmogui, kad šis pats žadintų save.
Kartais šis taškas pabunda pats ir atveria žmoguje norą, pojūtį, kad jam trūksta dvasinio pasaulio. Tačiau nereikia laukti, kol taškas pabus pats ir trauks mus dvasingumo link. Reikia patiems grupėje, dešimtuke įžiebti kiekvieno draugo tašką, kad šis šviestų jo širdyje ir per jį visiems kitiems draugams.
Tai ypatingas veiksmas, kai jaučiu, jog draugai galvoja apie mane, ir todėl pabundu. O iki tol buvau lyg miręs. Pasistenkime galvoti apie visus draugus, kad padėtume jiems visiems degti siekiu Kūrėjui. Jei atliksime tai kartu, tai labai greitai ir lengvai pasieksime sėkmės. O pavieniui tai gali tęstis iki begalybės.
Be to, pats taškas, nors ir siekia Kūrėjo ir duoda tam tikrą ryšį, tačiau neparūpina pripildymo. Kad pripildytum reikia iš taško sukurti dvasinį parcufą, tam tikrą apimtį. O tai galima atlikti tik sujungus keletą taškų drauge.
Pajausime, kad nors ir siekiame vieno tikslo, bet esame labai skirtingi. Ir tuomet įveikdami tuos skirtumus, atstumus tarp mūsų, ir virš visko mėgindami susivienyti, pažadiname savo taškus širdyje ir dėl vidinės kompresijos ir spaudimo jie įsižiebia.
Tai didžiulė dovana – gauti pirminį pažadinimą iš Kūrėjo; privalome jį realizuoti. Antraip, tai bus nedovanotinas, didžiulės dovanos iš aukščiau ignoravimas.

#289279

Iš 2021 m. spalio 24 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Ko reikia taškui širdyje?

Išoriniuose moksluose įspūdis užgožia protą, juk ten kur įsiviešpatauja emocijos, protas liaujasi dirbęs. Kaip sakoma – „pametė galvą nuo meilės“.
Bet dvasiniame pasaulyje viskas priešingai, ten išgyvenimas ir įspūdis prideda suvokimo, jį pagilina. Juk dvasinė meilė nuo pat pradžių grįsta apribojimu, ekranu, atspindėta Šviesa, kitaip tariant, noro mėgautis įveikimu, o tai skiriasi nuo to, kas yra materialiame pasaulyje, kur mus traukia ten, kur mus veda noras.
Dvasiniame pasaulyje siekis susivienyti, mylėti, suartėti nuo pat pradžių grindžiamas pakilimu virš savo noro. Ir todėl jausmai bei protas nesusipriešina, o abu veikia viena kryptimi.
Be to, suvokiu tai, ko dabar nėra nei mano jausmuose, nei prote. Neinu paskui savo norus ir hormonus. Kiekvienas žingsnis ir pojūtis, suvokimas – priešinasi egoizmui. Ir todėl jausmai ir protas palaiko kitas kitą, o ne neigia.

#289415

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas širdyje

Suderinti protą ir jausmus

Išskaičiavimas be lyrikos

Nėra nieko didesnio, aukštesnio ir tobulesnio nei ryšio su Kūrėju trūkumas. Jeigu man trūksta susilieti su Kūrėju, tas gali būti geriau?
Jei priešais mane padengtas stalas, tai puiku, kad esu tiek alkanas, kad esu pasirengęs paskanauti visas vaišes nuo stalo ir taip suteikti pasitenkinimą Šeimininkui, kuris visa tai paruošė su meile.
Trūkumas – tik jį Kūrėjas ir sukūrė. Kūrėjui reikėjo vien trūkumo, ir todėl Jis jį sukūrė. O mums reikia tik išmokti dirbti su trūkumu. Tam ir skirta kabala, kuri moko, kaip suformuoti teisingą trūkumą. Reikia tik trūkumo, o užpildymas ateis.

#289418

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis – geriausias prieskonis

Alkis visiškame pertekliuje

Kenčiame, nes trūksta meilės?!

Ar įmanoma dvasiniame kelyje eiti pirmyn be kritimų? Jei nebūtų kritimų, niekuomet nepasiektume galutinio tikslo. Juk kylame būtent nukritę.
Nepajėgiame šiaip sau pakilti. Dabar manyje nėra jokių jėgų, kad atlikčiau dvasinį veiksmą vedinas tikrojo davimo, neturiu ir antiegoistinio ekrano, neturiu jėgų įveikti. Aš visas iš noro mėgautis, ir kaip galiu duoti?
Tad ką daro iš aukščiau? Įstumia mane į nuopuolį, aš kenčiu, bet laikausi. Svarbiausia kritimo metu išlaikyti įprastinę dienotvarkę: darbas ir mokslas, darbas ir mokslas… Stovėti atkakliai kaip asilui, kad ir kas būtų.
Tuomet išeitų, kad Kūrėjas man organizuoja visus tuos kritimus – ir tegu. O aš vis tiek tęsiu. Ir tada visi mano kritimai, kai nieko negalėjau atlikti, užskaitomi man tarsi viską būčiau atlikęs.
Verkiame, kad nenorime kritimų, nes tai nemalonu. Tačiau reikia juose matyti, kaip Kūrėjas dirba su mumis. Tad, tegu būna daug kritimų, juk tai reiškia, kad bus daug kilimų!

#289409

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Nėra kritimo

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Egzistuojame, kad teisingai realizuotume ryšius tarp mūsų, ištaisytume sielą ir joje atskleistume Kūrėją.
Norint pamilti artimą ir dešimtuke atskleisti Kūrėją, reikia laikytis visų sąlygų, kaip susijungti su draugais, atskleisti Kūrėjo didingumą, rodyti pavyzdį draugams, kaip galiu nusižeminti prieš juos, kaip esu pasirengęs viskam, kad tik tarnaučiau jiems ir palaikyčiau grupę.
Būtina sąlyga dešimtuke – pasiekti abipusį laidavimą, kai kiekvienas anuliuoja save kitų atžvilgiu. Be to, visi kartu pamažu formuoja maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų kiekvienam įgyti meilės kitiems draugams savybę.
Taip mumyse, teisingame dešimtuke, atsiranda Kūrėjo pojūtis, kuris visąlaik augs, kol visiškai ištaisysime egoizmą.

#289324

Iš pokalbio apie „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia sąlyga

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Lėktuve yra prietaisas, vadinamas giroskopu. Jis visąlaik sukasi ir rodo Šiaurės polio kryptį, padeda lėktuvui orientuotis.
Mums tokiu giroskopu yra grupė. Be jos, neturime jokios galimybės orientuotis. Tarsi būtume mažytėje valtelėje okeano viduryje ir nežinotume, kur plaukti. O todėl vienintelis kompasas mums – mūsų egoizmas.
Tačiau norėdami siekti teisingos krypties, neturime kompaso ar giroskopo. Turime bendrą valtį, kurioje yra grupė. Ir vienydamiesi tarpusavyje, nepaisydami egoizmo priešinimosi, taip nukreipiame save į Kūrėją, kurio nematome ir nejaučiame.
Galime laikyti kryptį į Jį tik stengdamiesi susivienyti virš savo egoizmo. Šis taškas, kur susivienijame drauge ir yra tas Šiaurės polius, kelrodė žvaigždė. Ir taip einame pirmyn.
Be grupės neįstengsi rasti savo krypties tarp visų tave supančių gamtos jėgų. Todėl pasakyta: „Grupė arba mirtis“.
Jei visąlaik noriu būti grupės centre, ten, kur fokusuojasi visi jos norai, ketinimai, dvasiniai tikslai, vadinasi, esu tinkamai nusitaikęs į Kūrėją. Turiu laikytis šio centro, kol atskleisiu jame aukštesniąją jėgą.

#288595

Iš 2021 m. spalio 15 d.  knygos „Šamati“ straipsnio Nr. 20

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Grupės centre suvokti Kūrėją

Kiekvienas patiria tokių būsenų, kai norisi pabėgti iš dvasinio kelio, mesti studijas, atitolti nuo draugų. Ir tai duodama tikslingai, kad iš šių būsenų mokytų mus it dar nemokantį vaikščioti kūdikį. Tėvai atsitraukia per žingsnį atgal ir vaikas netekęs atramos ima verkti. Bet išeities nėra, jis priverstas žengti žingsnį pirmyn.

Štai taip Kūrėjas moko mus. Jis nori, kad išmoktume tvirtai stovėti ant dviejų kojų ir eiti pirmyn. Reikia suprasti, kad net kairioji koja, kairioji linija, kuri atstumia nuo dvasinio pasaulio, – irgi duodama mūsų labui, kad eitume pirmyn.

Todėl mūsų jaučiamas atstūmimai niekuomet neduodami tam, kad išmestų mus iš dvasinio kelio, priešingai, duodami tam, kad judėtume pirmyn. Iš mūsų reikalaujama tik didesnio įveikimo, kad įdėtume daugiau jėgų ir pasistengtume neužmiršti, kad taip Kūrėjas mus moko vaikščioti.

Grupė turi nuolatos laikyti žmogų apsikabinus, kad būtų tinkama aplinka, kuri palaiko jį ir neleidžia pamiršti, kad einame pirmyn būtent taip, ant dviejų kojų. Viena koja eiti neįmanoma.

Tad viskas ateina iš aukščiau ir tik tam, kad tobulėtume. Vadinasi, net pačios blogiausios būsenos irgi padeda eiti pirmyn. Iš bet kurios būsenos galima žengti pirmyn į geresnę būseną, jeigu rinksimės ne tai, kas maloniau, o tai, kas naudingiau ir efektyviau einant į kūrimo tikslą.

Tuomet išvysime, kad tokia kryptimi visuomet galime eiti pirmyn. Kūrėjas visad atveria mums būdą, kaip pakilti virš egoizmo ir priartėti prie tikslo.

#287975

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos, kaip tinkamai eiti pirmyn

Kabalistiniai terminai: „trys linijos“

Kliūtys – sąlygos tobulėti