Egzistuoja kelias, kurį kabalistai vadina Šviesos keliu. Kabalistai ne šiaip rašė savo knygas. Šios knygos skirtos žmogui, kuris kelia klausimą apie gyvenimo prasmę. Ir jeigu esi tokios būsenos, kai nejauti gyvenimo skonio, tai šis pojūtis blogesnis už mirtį.
Tačiau tu nieko negali su tuo padaryti. Tu visiškai bejėgis. Net negali atimti sau gyvybės, nes iš tavęs reikalaujama dirbti amžinai. Toks yra tikslas.
Tad tau neleis numirti. Su tavimi dirbs tol, kol pats panorėsi įeiti į amžinybę. Tu paprasčiausiai neturėsi pasirinkimo. Tau teks pereiti per mirties tašką. Taip Kūrėjas pažadina tave ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo.
Bet kaip būti, jei išgyvename tamsos būsenas, jaučiame, kad viskas griūva aplink, kad viskas prarasta? Juk esame veikiami masių, o masės turi milžinišką jėgą. Jos daro mums įtaką, perduoda savo visišką bejėgiškumą. Žmonių masės neturi sprendimo, tai tarsi gyvuliai skerdykloje.
Žmonės gatvėje tiesiog nelaimingi. Mes bent jau turime savo vidinę užuovėją, kur galime pasislėpti. Net tie, kurie dar neperėjo machsomo, jau turi tam tikrą vidinę slėptuvę: kai prisimenu Kūrėją, jaučiu, kad randu, kaip pateisinti savo būseną. Mano būsena įgauna kryptį, žinau, kad ji naudinga, pageidautina ir artina mane prie išsitaisymo.
Kartais netgi jaučiu, kaip tamsos būsenos stumia mane į priekį, kad jos reikalingos, norimos. Kitaip tariant, būdamas tamsoje Kūrėjas atsiskleidžia man iš paslėpties, leidžia pajausti ramybę, išvysti šviesos spindulį tunelio gale. Taip Kūrėjas nukreipia mane į Save.
Kyla klausimas: kodėl nežinome, ką daryti, kai girdime apie baisias tragedijas ir matome, kad tauta visiškoje sumaištyje? Tai principiniai klausimai: Kodėl taip visuomet vyksta su mumis? Kodėl mes kenčiame?
Padėtį dar labiau apsunkina viso pasaulio spaudimas, ir mums nėra, kur bėgti. Visa žemė nusiteikusi prieš mus. Ir kiekvienas išgyvena šiuos jausmus. Tauta tarsi skleidžia neviltį, ir visa tai persiduoda tau. Dėl to nusileidi kartu su jais.
Tačiau šis kritimas yra laikinas ir skirtas išmokyti tave kas akimirką atnaujinti ryšį su Kūrėju. Tu nuolatos atnaujinti kontaktą su tuo, kas dieviška, nes per pasikartojančius šviesos įėjimus ir išėjimus atsinaujina tavo vidinis ryšys su dvasiniu pasauliu. Stenkis visas būsenas susieti su Kūrėju, viską, kas vyksta, sujunk su Juo – ir tuomet tau taps lengviau.
Kitaip sakant, Kūrėjas tikslingai siunčia tau vieną ar kitą situaciją, kad tau Jo prireiktų kaip gyvenimo šaltinio, kad kreiptumeisi į Jį, prisimintum Jį.

Iš 2026 m. kovo 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
#354896

Pagal daugelį požymių mūsų karta jau pasirengusi pradėti išsitaisymo procesą. Teorinis pagrindas paruoštas: atskleista kabala, išsitaisymo metodika, kurią belieka pritaikyti praktiškai. Taip pat buvo suteikta galimybė išeiti iš tremties, ir dabar yra vieta, kur galima įgyvendinti šią metodiką.
Izraelio tauta gavo valstybinę ir ekonominę nepriklausomybę. Teliko pasiekti tikrąją nepriklausomybę išsivaduojant iš mūsų egoistinio noro ir parodyti visam pasauliui pavyzdį, kaip tai daroma.
Gamta vis tiek mus atves prie egoizmo kaip blogio įsisąmoninimą: arba Šviesos, arba natūralaus vystymosi, t. y. kančių, keliu. Galime gauti tiek problemų, kad gyvenimas bus blogesnis už mirtį. Ir tada sutiksime daryti tai, ko reikalauja gamta, Kūrėjas: netgi tapsime duodančiais.
Žmogus gali bet ką, jei užgriuvo daug kančių ir problemų. Juk esame sukurti iš noro mėgautis, iš jaučiančios materijos. Ir vos ėmę kentėti, iš karto klausiame: „Kodėl tai ir kaip iš to išeiti?“ Todėl per kančias labai paprasta mus įpareigoti taisytis.
Tačiau yra ir kitas būdas – greitesnis ir labiau tinkantis žmogui, jis vadinamas Šviesos keliu, „laiko greitinimu“ (achišena). Mokomės, kaip pakilti virš noro mėgautis į davimo norą be fizinių ar socialinių smūgių egoizmui, be karų ir didelių kančių.
Tuomet labai greitai pereiname visas būsenas, nes kabalos mokslas leidžia gerokai sutrumpinti šį kelią įsisąmoninant blogį.
Jei mokomės mažoje grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, ir norime kaip laboratorijoje patikrinti, kas esą ir kaip galime susijungti, tuomet išsiaiškiname, kad negalime to padaryti. Mums belieka šaukti Kūrėjui, kad išgelbėtų mus, o tai atveda prie pirmojo atsiskleidimo, pirmojo kontakto su aukštesniąja jėga.
Toks šauksmas pasiekiamas arba per karus, nelaimes, dideles nesėkmes arba įsisąmoninant blogį, kai trokštame ištrūkti iš egoizmo, bet negalime. Tiek vienu, tiek kitu atveju šaukiame Kūrėjui, kad norime pakilti virš savo noro mėgautis – ir Jis tai atlieka. Savaime suprantama, verčiau pasiekti to kabalos, o ne kančių keliu. Kol kas Kūrėjas laukia, suteikdamas mums laiko išsitaisyti…

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos kelias ir kančių kelias

Panorėsime dabar – bus dabar!

Kančių mažinimo formulė, I dalis