Kas praeidamas čiumpa šunį už ausų, tas įsikiša į svetimą kivirčą. Karalius Saliamonas.
Klausimas: Taigi, žmogus gadina savo likimą?
Atsakymas: Žinoma! Jei kišatės į kito asmens ginčą, jūs sukeliate jo pyktį šuns lygmenyje. Mes žinome, kad geriausia – ne įsikišti, o suteikti žmogui galimybę išsiaiškinti, kur jis yra, be jokios išminties ir patarimų, kitaip tapsi priešu abiem.
Klausimas: Tarkime, kyla ginčas. Ką veikia žmogus?
Atsakymas: Pašalinis – nieko. Palieka juos ir atsitraukia. Policija ar kažkas kitas, kas turi galių sušvelninti situaciją, yra jų reikalas, o pašalinis neturi teisės kištis.
Klausimas: Kadangi jis nežino, kas teisus, o kas kaltas?
Atsakymas: Apskritai neturi teisės kištis. Priešingu atveju šios būsenos neras savo sprendimo.
Klausimas: Karalius Saliamonas sakė, kad ginčas kyla manyje. Koks kivirčas egzistuoja žmoguje?
Atsakymas: Nuolatinis, nes žmogus yra sukurtas iš dviejų norų: egoistinio ir altruistinio. Tačiau tikrasis žmogus yra tas, kuriame visada vyksta vidinė kova tarp gėrio ir blogio, kuris konkrečiai nukreipia savo gėrį į blogį. Blogis kyla nuolat, norisi visko sau. O žmogus, kuris nori save ugdyti, nuolatos vysto savyje gėrį ir pastoviai būna šioje vidinėje kovoje. Todėl visos tokios sakmės kaip apie Saliamoną yra pagrįstos žmogaus blogio atskleidimu tiek, kiek jis bando savyje atskleisti gėrį.
Klausimas: T. y. manyje blogis, egoizmas, yra visada, tai – mano prigimtis?
Atsakymas: Taip. O tu prašai Kūrėjo, kad jis suteiktų tau ir gerąją prigimtį, kad galėtum subalansuoti šias dvi prigimtis!
Galima būtų pasakyti: „Aš prašau Kūrėjo, kad pašalintų iš manęs šią piktą prigimtį“. Ne! Tai – neprotinga. Reikia prašyti, kad duotų gerą prigimtį ir kad šios dvi prigimtys egzistuotų pusiausvyroje. Ne vieną, didesnę už kitą, nereikia, kad teigiama būtų aukščiau už neigiamą.
Vidurio linija tarp jų yra nuostabi būsena! Ir aš visada esu šioje pusiausvyroje. Ant dviejų kojų stoviu virš jų. Tik tada aš galiu iki galo jausti minusą ir pliusą bei visą gamtą, esančią po manimi.
Klausimas: Vadinasi, žmogus, turintis savo prigimtį ir Kūrėjo prigimtį, yra harmoningas žmogus?
Atsakymas: Žinoma! Tada jis vadinasi „Adomu“ – panašiu į Kūrėją, nes jo vidinė savybė, kuri priešinga Kūrėjui, taip pat tampa panaši į Kūrėją.
#260367

Iš 2019 m. gruodžio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Iš kur kilo visos seminaro taisyklės: kalbėti iš eilės, anuliuoti save, nekritikuoti? Juk, priešingai, ginče gimsta tiesa.
Atsakymas. Visos seminaro taisyklės remiasi kabalistų aprašytais pagrindais pradedant „Knyga Zohar“, kai dešimt didžiųjų kabalistų susirinko draugėn, pasislėpė uoloje ir ten parašė šią Knygą. Iš ten ir kilo „dešimtuko“ samprata, kaip joje jungtis, ką su ja daryti.
Vėliau mano mokytojas Rabaš itin detaliai aprašė tarpusavio santykius dešimtuke, pabrėždamas, kad visi pagrindai, kokie turėtų būti žmonių santykiai rate, nesusiję su psichologinėmis treniruotėmis.
Tvirtinimas, kad ginče gimsta tiesa – visiškai neteisingas. Kaip ginče gali gimti tiesa, jei visi egoistai, visi galvoja neteisingai, o nuo to, kad jie ginčysis, iš dešimties egoistinių tiesų gims dar dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt tokių tiesų.
Nemačiau, kad tiesa gimtų ginčijantis. Tam reikia, kad žmonės būtų ypatingi ir suprastų, kaip išnaudoti šį principą esant ribotoms galimybėms.
Kabaloje tai visiškai nepriimtina. Negali būti jokių ginčų, nes tiesa mums turi ateiti iš kito pažinimo lygmens – ne mūsų! Mums savyje nėra ko ieškoti. Man rodos, žmonijos istorija mums tai tiksliai parodė: iš savęs nieko gero neištrauksime.
Tad ieškoti nieko nereikia, „tiesos“ taip pat. Turime taip susiburti, kad pritrauktume sau aukštesnįjį švytėjimą, Šviesą. Ir tuomet mums viskas pasiseks.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis