Koronaviruso epidemija sukėlė tokį sprogimą visame pasaulyje, tarsi įsiplieskė pasaulinis karas, atnešdamas ekonominę krizę, nusivylimą ir baimę. Kodėl žmonės iki šiol neįsisąmonino būtinybės naujai kurti pasaulį iš esmės keičiant visuomenę?
Esmė ta, kad kiekvienas veikia iš savo asmeninio, individualaus egoizmo. Todėl niekam nerūpėjo, kas vyksta pasaulyje, su kitais žmonėmis; buvo svarbu tik tai, kas susiję su juo asmeniškai.
Todėl žiūrėjome, kaip kenčia kiti, ir tai nelabai mus veikė, svarbiausia, kad mums buvo gerai ir galėjome užtikrintai egzistuoti bei klestėti.
Bet staiga patekome į kitą pasaulį ir jaučiame, kad visuomenė, aplinka, šalis, žmonės, pasaulis – viskas tampa tarpusavyje susiję ir priklausoma. Perduodame vieni kitiems mirtiną virusą, negalime laisvai egzistuoti, esame priversti sėdėti karantine.
Viena vertus, teko nutraukti ankstesnius naudingus ryšius, kurie leido skraidyti po pasaulį, keliauti, susipažinti. Be to, buvome priversti dar labiau izoliuotis, užsidėti kaukes, pirštines ir laikytis dviejų metrų atstumo.
Atsirado kelios naujos privalomos taisyklės, kurios mums nelabai patinka. Gamta tarsi sako: „Negalite elgtis, kaip anksčiau, turite atitolti vienas nuo kito. Negalite važiuoti, kur norite, negalite keliauti po pasaulį, negalite leisti vaikų į mokyklas ir darželius“.
Jaučiame, kad gamta įsiterpia tarp mūsų ir moko mus tarpusavio ryšio. Kad ryšys būtų naujas, geras, teisingas, jis turi atitikti naujus dėsnius, kurių moko koronavirusas. Jei laikomės šių dėsnių, galime bendrauti vienas su kitu, o jei nesilaikome, negalime suartėti.
Gamta ima mokyti mus naujų žmonių tarpusavio ryšio formų, ir greitai suprasime, kad tai mums naudinga. Galiu susisiekti su žmonėmis tik tuomet, jei veikiu jų labui, o ne savo naudai. Tokia gamtos pamoka. Per karantiną, negalėjimą bendrauti, skraidyti, keliauti, ji rodo mums, kad galime palaikyti ryšius tik rūpindamiesi vieni kitais ir galvodami apie kitų gėrį.
Galite eiti pasivaikščioti, svečiuotis, bendrauti, jeigu tik gerai galvojate vieni apie kitus ir rūpinatės ne savimi, o kitais. Taip gamta pamažu išmokys mus gerų santykių.
Tai įvyks greitai ir neskausmingai, jeigu žiniasklaida bendradarbiaus su kabalistais, kurie supranta, kaip turime elgtis, kad padėtume gamtai pakeisti žmonių visuomenę ir pastūmėti ją į kitą etapą, jei perduos žmonėms, kokią santykių formą turime pasiekti.
„Tepadeda žmogus artimui“ principas padės užmegzti ryšį tarp mūsų virš bet kokios neapykantos, kad suprastume, jog ateitis neįmanoma be gerų santykių. Pasieksime tai trumpu ir lengvu ar ilgu kančių keliu, neišvengdami pasaulinio karo, priklauso nuo mūsų.
Nuo kabalistų ir žiniasklaidos priklauso, kaip greitai žmonija praeis pereinamąjį laikotarpį ir sukurs naujus ryšius tarp žmonių, kad gamta nustotų mus spausti ir riboti. Nereikės jokio išorinio spaudimo, juk patys suprasime, kas yra gerai.

#276258

Iš 2020 m. gruodžio 8 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

2020 m. – naujosios žmonijos gimimo metai

Nepamirštami 2020 metai

Ko mus moko koronavirusas?

Manau, kad pati didžiausia mūsų problema – žiniasklaida.
Tai didžiulė jėga visame pasaulyje! Jie nori ne pateikti informaciją, o komanduoti žmonių dvasiai ir mintims per tai, kaip tai pateikia.
Klausimas: Kitaip tariant, jiems kas nors už tai moka?
Atsakymas: Kas moka, tas ir užsako, tai suprantama.
Klausimas: Manote, kad ši sistema papirkta?
Atsakymas: Visiškai parsidavusi sistema.
Klausimas: Kodekso nėra?
Atsakymas: Koks gali būti kodeksas, jeigu jie gali ištepti purvu bet kurį teisėją, bet kurį advokatą. Gali paimti bet kokį žmogų ir taip išjuodinti jį žiniasklaidoje, kad net jeigu jis nesiekia būti išrinktas, jo jau nepriims į atsakingą darbą. Eisi dirbti gatvėje, valyti šaligatvius.
Tai žiniasklaidos ryšys su didžiuliais turtais ir valdžia. Ir visi šie trys veiksniai valdo tautą taip, kaip nusprendžia tarpusavyje. Beje, situacijoje, kurioje dabar yra pasaulis, tai itin pavojinga.
Klausimas: Manote, kad 2020 m. jų poveikis paaštrės?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Klausimas: Nesumažės?
Atsakymas: Ne! Kaip jis gali sumažėti? Mūsų egoizmas auga. Ir problema ta, kad nors jis ir auga bei jaučia didžiulę savo tuštumą, tačiau kad kaip nors užpildytų šią tuštumą, jie turi sugalvoti vis daugiau ekscesų.
#259081

Iš 2019 m. gruodžio 30 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos siurprizai, II dalis

Kas yra blogio įsisąmoninimas?

Žiniasklaida – dėžutė su dvigubu dugnu

Klausimas: Sakėte, kad žiniasklaida privalo keistis ir užuot buvusi reklamine priemone virsti  šviečiamąją. Ko žiniasklaida mokys ir kaip auklės?
Atsakymas: Auklėti žmogų reikia palaipsniui įvairiausiais straipsniais, žiniomis, ypatingu priėjimu. Kitaip tariant, turinys gali likti toks pat, bet svarbiausia kaip jį pateiksi, į ką viskas nukreipta. Bet kokia žinutė laikraštyje, klipas, sensacingas pranešimas, netgi skelbimai – viskas priimama ir spausdinama tik su sąlyga, kad tai veda mus išsitaisymo link.
Viskam yra vietos, tiktai svarbu, kaip tai panaudojame, ko norime pasiekti, kokių pokyčių žmoguje laukiame. Ir užuot mėgavęsi visais neigiamais įvykiais ir šaukę: žiūrėkite, kas vyksta mūsų mokyklose, policijoje, varginguose rajonuose, turėtume šitai išnaudoti taisymuisi ir pažiūrėti, kodėl taip atsitiko, kaip tam pasipriešinti, ką galima padaryti, kad rytoj to nebūtų.
Masinės informacijos priemonės privalo kurti žmonių visuomenę, todėl jos ir vadinamos „ryšių priemonėmis“, juk visas išsigelbėjimas − kad būtume susiję vieni su kitais. Žiniasklaida turi mus mobilizuoti, kad susijungtume ir kartu gesintume tuos gaisrus, gydytume visas tas žaizdas, atsiskleidžiančias tai šen tai ten mūsų visuomenėje.
Žiniasklaida privalo statyti, o ne ištraukti kažkokį menką atsitikimą ir iš jo išpūsti didelį burbulą, kad brangiau save parduotų. Reikalingas visai kitoks priėjimas ir kiti spaudos šeimininkai. Masinės informavimo priemonės turi būti labai išmintingų žmonių rankose, kurie supranta kūrinijos tikslą ir žino, kur link žmonijai judėti.
Jie turi būti didūs auklėtojai, kad galėtų išnaudoti viską, kas tik egzistuoja pasaulyje. Juk galime spausdinti informaciją apie viską, nieko negalima slėpti, bet visas reikalas tas, kaip tai paaiškinti dvasinio tikslo atžvilgiu: iš kur tai išeina ir į kur tai veda, kaip daugiau nedaryti tokių klaidų, kaip įvykiai viename regione veikia visą pasaulį, kodėl šitai įvyko būtent ten, o ne čia ir t.t.
Turi būti išaiškinantis paaiškinimas, o ne paprasčiausias aistrų kurstymas dėl kažkokio įvykio. Atvirkščiai, reikia siekti, kad žmonės dalyvautų, susijungtų, pajaustų globalų pasaulį ir visuotinę priklausomybę.
Apie tai kalbėjau Arosoje dar prieš penkerius metus. Žiniasklaida praneš tas pačias naujienas kaip ir šiandien, visas skirtumas − kokioje šviesoje jas pristatys, kaip prie jų prieis, kaip atskleis ir pateiks. Tai visų svarbiausia!
Tai labai subtilu. Tai gali užimti keletą eilučių, bet jos bus taip pasuktos, kad teisingai orientuos žmogų.

Iš 2011 m. vasario 24 d. pamokos pagal straipsnį  „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Didelis karas dėl mažo žmogaus

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Klausimas: Supratau, kad visą žiniasklaidą norite paversti ugdymo priemone, tarsi kiekvienas žmogus turėtų sėstis į mokyklinį suolą. Bet nejaugi žmonės sutiks, juk jie ne mokytis nori, o pramogauti?
Atsakymas: Tu paprasčiausiai neįsisąmonini, kad prarydamas informaciją, kuria tave „linksmina“ dabartiniai laikraščiai, esi mokykloje – tik labai blogoje! Tu šito tiesiog nejauti, tačiau žiniasklaida su tavimi daro, ką panorėjus. Ji tave keičia, vadinasi, esi mokykloje, kurioje tave dar ir kaip moko!
Tu manei, kad už jos neslepiamas joks ketinimas, jokia politika? Kažkas už viską moka ir sprendžia, kokioje šviesoje žinios turėtų būti pateiktos. Nuo ryto ligi vakaro sėdi žmonės ir mąsto, kokia turėtų būti išleidžiamo laikraščio dvasia, tendencija. Taip yra visoje žiniasklaidoje. Nėra nieko, kas būtų spausdinama tik dėl pramogos. Pasidomėk pramogų verslu ir pamatysi, kokia už jo politika ir kaip ji susijusi su laikraščiais.
Mažas žmogus nesupranta, kokie dideli karai vyksta dėl teisės jį valdyti. Kasdien mokaisi rūsčioje mokykloje – jie tau plauna smegenis ir keičia tave iš pagrindų.
Ir ši žmogaus keitimo kryptis turi likti, bet keisti ji turi tik į gerą! Juk mes visi – masinių informacijos priemonių vaisiai. Pasižiūrėkite į mūsų visuomenę ir pamatysite, kur atėjome. Mokykla – ne tik ta, kai sėdžiu suole ir žiūriu į mokytoją. Visa, kas aplink mus, yra mokykla, viską kažkas organizavo, viskas remiasi ideologija.
Laikraštis skaitytojui turi likti patrauklus ir įdomus, bet jo kryptis turi būti gera. Tai didelis menas. Lengva nufilmuoti ir išspausdinti žmogžudysčių scenas. Daug sunkiau pateikti visa taip, kad žmogus nenorėtų, jog jos pasikartotų – tai prieštarauja mūsų egoizmui.
Dar sunkiau pažadinti žmogui gailestį dėl to, kas nutiko, idant jis imtų atjausti kitą, tada ryšio priemonės iš tikrųjų vienytų žmones.
Šiuolaikinė žiniasklaida augina žmogaus ego – kiekvieno norą mėgautis. O mes savo ruožtu turime veikti visais savo kanalais, visais mus tarpusavyje ir su pasauliu siejančiais ryšiais skleisdami kabalos išmintį.
Net jeigu žmonės nesupranta ir negirdi, tačiau kada nors staiga šitai ims skleistis, atgis juose, ir jie patys apie tai prabils nesuvokdami, iš kur atėjo tokios naujos mintys.
Kitaip tariant, reikalingi du dalykai: pasaulinis ego turi kiek galima greičiau išaugti, o mūsų platinimas turi augti greičiau už jį! Ir kai abu šie komponentai susijungs kiekviename žmoguje (didelis egoizmas ir mūsų pastangos nukreipti jį į davimą) – tai duos teisingus vaisius.

Iš 2011 vasario 24 d. pamokos  pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kreiptis į žmogų tiesiogiai

Pusiausvyra visuomenėje

Pastūmėti pasaulį taisymosi link