Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.

#310863

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. 10 žmonių – visavertė grupė kabaloje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinio kūno ląstelė

Dešimtukas – visų gamtos savybių suma

Dešimtukas – bendra siela

Kabalistai neįeina į transo būseną kaip ekstrasensai, neneria savin kokioje nors ekstazėje, kaip įvairiausi mistikai nuo senovės iki mūsų laikų.
Turėdami ekraną jie sąmoningai, protu, jausmais, tiksliai, ramiai egzistuoja ne tik išoriniame informacijos, jėgų sluoksnyje, bet ir vidiniame, kur organizuojami visi įvykiai, kur priimami sprendimai, nes jie juda vidurio linija.
Kairė ir dešinė linija – tai gavimas ir davimas, ir jie visą laiką vidurio linijoje, kaip svertai (liežuvėliai) pusiausvyros taške svarstyklėse. Nuolatos būdami vidurio linijoje, kabalistai visuomet atlieka tikslius išskaičiavimus, kad jų suvokimo ir ekrano dydis visada būtų pusiausvyroje.
Jų ėjimo pirmyn principas – kiek išauga egoizmas, tiek turi padidėti ekranas. Taip jie juda pirmym tarsi ant dviejų kojų.
Tad kabalistų judėjimas visiškai tikslus ir valdomas. Žinome, kad kasant tunelį priešakyje juda mašina, kuri kasa gruntą, išmeta jį lauk ir juda pirmyn. Taip ir kabalistai.

#310206

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalistai prieš ekstrasensus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Puikus balansas

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Visuomenė, kurioje gyvename, egoistiškai valdo mus, keldama mums įvairiausius standartus: kaip rengtis, kaip šukuotis, kaip atrodyti, būti aukštu, lieknu, o ne storu ir žemu ir pan.
Taip sukurta tikslingai, kad geriau atsiskleistų mūsų egoizmas. Išeitų, kad žmogus egzistuoja veikiamas daugybę išorinių neigiamų veiksnių. Tokia būsena vadinama „tremtimi“, kai mūsų davimo ir meilės savybės ištremtos iš dvasinio pasaulio ir yra valdomos egoistinių vertybių, vertinimų, nuostatų.
Todėl visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad pakeistume šias egoistines visuomenines nuostatas į dvasines, kai žiūrėsime į vidinį žmogaus pasaulį, o ne į išorinius duomenis, ir vertinsime jį pagal jo mintis, o ne pagal tai, kiek tai malonu ar gera mums. Toks mūsų nuolatinis darbas su savimi.
Ir būdamas tokioje nepaprastoje situacijoje kabalą studijuojantis žmogus turi be perstojo užsiimti savianalize ir suprasti, kad ties juos dirba visuomeninė egoistinė mašina, kuri kas akimirką teikia jam nuostatas, egoistinius standartus: reikia daryti taip, žiūrėti į žmones taip, vertinti juos pagal tam tikrus kriterijus.
O žmogus turi nuolatos tam kliudyti. Tuomet jį supančioje visuomenėje, jį veikiančioje egoistinėje mašinoje žmogus išvys nukreipiančią Kūrėjo ranką, kuri taip jį ugdo ir veda į absoliučios meilės visiems būseną.
Taip pasaulis virsta arena, vieta, kur susijungiame su Kūrėju mūsų abipusėje meilėje jam. Iš tikrųjų šis pasaulis išnyksta, jis neegzistuoja. Jis tarsi yra ta vieta, kur tiesiog susijungiame – aš ir Kūrėjas.
Man atsiskleidžia, kad visas pasaulis dėl to ir buvo sukurtas. Visas tas išorinis blizgesys, daugybė žmonių, viskas, kas su jais vyksta, kaip jie mane veikia, kaip aš veikiu juos – visa tai reikalinga tam, kad ištaisyčiau savo tarpusavio santykius su Kūrėju.

#309979

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Nekenčia, bet myli“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Pamatyti Kūrėją

Iliuzinis pasaulis

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Klausimas: Žmogus – tai indas, kuriam gyvastį teikia tam tikros energijos šaltinis. Kodėl šiandien jaunimui taip reikia energetinių gėrimų? Jie tarsi jaučia, kad trūksta gyvybiškumo. Kodėl tokiame jauname amžiuje žmonėms trūksta gyvenimo dvasios?
Atsakymas: Mat jie neturi ko siekti. Esmė ne gyvenimo energija. Ją gauname iš tikslo.
Kai priešais save matau didžiulį, didų tikslą, manyje atsiranda energija, užsidegu it jautis, kurio akys prisipildo krauju. Ir aš bėgu prie to tikslo, bet tik tuo atveju, jeigu priešais mane šis tikslas yra, it raudonas audeklas priešais jautį. O jei nėra, žmogus tiesiog nyksta.
Mūsų kartos egoizmas itin didelis, ir jam pasiekiama viskas šiame pasaulyje. Žmonės gali skraidyti, važiuoti, bendrauti per internetą su bet kuriuo kitu pasaulio kraštu. Jie žiūri į visa tai ir jaučia, kad negali pasisotinti. Nėra dėl ko judėti, geriau griebtis narkotikų, kurie atjungia nuo beviltiškumo, tuštumos.
Tad narkotikai, antidepresantai – tai, kas lieka žmogui.
O kabala sako: štai už to lygmens, kuris atrodo beviltiškas ir tuščias, nieko vertas, matai, kokia mūsų Žemė maža, apvali ir viskas joje ribota, ir šiandien – rytoj viskas gali pasibaigti, bet yra visai kitas pasaulis, naujas, aukštesnis matavimas. Ten galime patekti. Šiandien, dabar galime to pasiekti.
Beje, interneto raida padeda mums pajausti, kad bendraujame tarpusavyje, ir šis bendravimas gali pakelti mus į kitą lygmenį. Štai čia ir pasiekiame neįtikėtinas galimybes.

#298490

Iš 2011 vasario 20 d. TV laidos „Stambiu planu. Dievas egzistuoja?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad išgyventum šiame pasaulyje

Suvokti gyvenimo tikslą

Gyvenimo energijos nebuvimas

Klausimas: Tyrėjai mano, kad žmogus pats turi sukurti fortūną savo teigiamomis mintimis, žodžiais ir veiksmais. Sutinkate su tuo?
Atsakymas: Žmogus gali sukurti aplink save tam tikrą matricą: tai gerai, tai blogai, tai geriau, tai blogiau ir pan., ir taip apibrėžti savo būseną. Čia nėra nieko absoliutaus, viskas sąlygiška.
Yra žmonių, kurie mūsų akimis žvelgiant, labai kenčia kalėjimuose, ligoninėse – bet kur, o pasikalbėjus su jais, išgirsime: „Ne, tai normali būsena. Galima gyventi. Juk gyvename“. Tad čia glūdi problema.
Viena vertus, teigiamai galvoti, sakyti žmonėms komplimentus, daryti kokius nors gerus darbus – tai padeda.
Kita vertus, tai galiausiai neištaiso būsenos, tik ją užglosto. Jei būseną patepsi medumi, ji nuo to taps šiek tiek saldesnė, bet pats kartumas viduje nepasikeis.
Reikia ištaisyti būsenos šaknį, kad ji neatsiskleistų kaip blogis.
Šaknis – tai mūsų egoizmas. Jei anuliuojame jį, galime pasijausti esantys virš jo, pasaulyje, kupiname gėrio, meilės, šviesos.
Egoizmas – tai mūsų ketinimai ir visas pasaukio blogis, kuris priklauso tik nuo žmogaus ir atsiskleidžia žmogaus atžvilgiu. Mūsų žodžiai ir mintys tėra išorinis egoizmo apvalkalas. Galima tarti gražius žodžius, atlikti kokius nors veiksmus, o jie neatitiks žmogaus širdies.

#298544

Iš 2022 m. gegužės 24 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Pagreitinimas dvasiniame kelyje

Gyvenimo pamokos

Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Atsakymas: Yra tik vienas būdas matyti pasaulį kitaip – suartėti vieniems su kitais. Atitolimas neleis įsisąmoninti, kad labiau įsiskverbiame į pasaulį. Suartėjimas atves prie to, kad mums kils daugybė pasipriešinimo tam jėgų.
Ir susidūrus mūsų pastangoms suartėti ir gamtos jėgoms mus išskirti, imsime jausti gamtos atskleidimą, savęs atskleidimą. Ten išvysime žmogų.
Tai bus visiškai kitoks tikrovės suvokimas – teisingas, tikras egoizmo atskleidimas. Jei imsime tarpusavyje suartėti ir jausti, kaip prigimtis mus stumia vienus nuo kitų, o mes vis tiek siekiame suartėti, tai šių dviejų priešingų jėgų susidūrime atskleisime tiesą.

#297674

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Klausimas: Kodėl žmonės nuolatos lygina savo pasiekimus: kas kieno gražiau, geriau?
Atsakymas: Nes tai yra valdžios, turto, aukštumos simbolis. Juk egoizmas pagal tai vertina žmones. Iš kur gali žinoti, koks aš žmogus? Galiu būti didis išminčius ir sėdėti kur nors giliai kampe skarmaluose. Arba galiu būti didis ideologas ir tuo pat metu labai kuklus, nuosaikus.
O kai žmonės nori pasirodyti, tai, aišku, kodėl tai vyksta. Viskas veda prie bendro blogio įsisąmoninimo. Tas žaltys turi visiškai išlysti, atsiskleisti visose metamorfozėse, skirtumuose, atsiverti taip, kad kiekvienas žmogus matytų, kiek tai jį ėda iš vidaus.
Ir tik po to bus galima kalbėti apie taisymąsi.

#296966

Iš pokalbio „Man suskambp telefonas. Kieno ilgesnis…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Egoizmo sukūrimo tikslas

Klausimas: Ar valdyti kitus žmones – pats didžiausias malonumas?
Atsakymas: Žmogaus egoizme nėra nieko aukštesnio.
Komentaras: Bet kažkada sakėte, kad didžiausias malonumas – tai garbė.
Atsakymas: Garbę gauni iš kitų, o valdžios pojūtį iš savęs. Valdyti kitus – pati aukščiausia egoistinė būsena.

#295727

Iš 2022 m. kovo 22 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagyra ir pažeminimas

Dvi jėgos pasaulyje

Dviejų jėgų pasaulis