Nenoriu būti lėle!

Krizės sprendimas

Mūsų pasaulyje kiekvienas, nuo kūdikio iki suaugusiojo, ir netgi gyvūnas, augalas ar akmuo stengiasi geriausia, optimalia forma išsilaikyti tarp jį veikiančių jėgų siekdamas pačios patogiausios būsenos, leidžiančios kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti, kitaip tariant, patirti didžiausią malonumą įdėjus mažiausiai pastangų.
Tokiu principu veikia mūsų egoistinis noras – tai gamtos dėsnis. Todėl smegenyse nuolat skaičiuojame, kaip pagal šį dėsnį sulaikyti savo egoizmą. Negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys skiriasi tik noro, išrankumo, renkantis užpildymą bei jo gylį, išsivystymu. Kuo labiau išsivysčiusi būtybė, tuo geriau išaiškintas, gilesnis ir labiau daugialypis jos užpildymas.
Kiekvienas nori gauti didžiausią užpildymą pasverdamas tam būtinas pastangas. Kitaip tariant, visada paskaičiuojama, kiek užsipildyti leidžia aplinkybės, sąlygos. O jei nereikėtų dėti pastangų, aišku, norėtume gauti visus, kokius tik įmanoma, malonumus.
Atlygis ir bausmė šiame pasaulyje atskleisti žmogui pagal jo išsivystymo lygį. Šiandien jis supranta atlygį ir bausmę vienaip, o rytoj visai kitaip. Viskas priklauso tik nuo jo troškimo. Skaičiuojame protu, o ne noru – įvertindami, ar apsimoka atlikti tam tikrą veiksmą esant tam tikram atlygiui ir bausmei.
Bet viskas priklauso nuo numatomo atlygio. Žmogui niekas nebūna per daug sunku ir nebūna tiesiog tingėjimo ar menkinimo, visa  esmė – tik laukiamas atlygis ir bausmė, vien tai nulemia visus žmogaus veiksmus.
Mums atrodo, jog apmąstome: verta ar neverta daryti ir kaip geriau – taip ar anaip, bet visa tai todėl, kad vienu metu turime kelis norus ir kelias atlygio ir bausmės rūšis. Noriu valgyti, bet guliu ant sofos ir skauda koją. Galvoju, ar yra prasmės keltis ir eiti valgyti, jei tada ims dar labiau skaudėti koją – ar verta tai daryti dėl malonumo, kurį patirsiu valgydamas.
Kitaip tariant, yra kelios sąlygos, keli parametrai ir juos pasveriu: atlygis, kurį gausiu pavalgęs, prieš atlygį, kurį gausiu pasilikęs gulėti ir išvengęs skausmo.
Taip žmogus visąlaik sprendžia vienu metu atlikdamas keletą skaičiavimų ir todėl jam atrodo, kad turi laisvę rinktis įvairias atlygio ir bausmės rūšis, nulemiančias jo gyvenimą. Bet iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas – tik bandymas susiklosčiusiomis sąlygomis išsiaiškinti patį naudingiausią atlygį ir bausmę. Čia nėra jokios valios laisvės ir jokio nagrinėjimo bei tobulėjimo. Juk visą laiką svarstome vis tame pačiame atlygio ir bausmės lygmenyje, tik iškilus skirtingiems norams ir skirtingomis sąlygomis.
Pavyzdžiui, jei žmogus ignoruoja gamtos dėsnius ir pažeidžia pusiausvyrą, įėjęs į per karštą vietą su aukštesne nei jam tinkama temperatūra, gauna bausmę už gamtos dėsnių nepaisymą ir sumoka savo gyvybe, t. y. sudega. Arba atvirkščiai, gali patekti į per šaltą vietą ir tuomet bus nubaustas tuo, kad mirs sušalęs. Vadinasi, šiame pasaulyje atlygis ir bausmė mums atskleisti.
Tačiau Kūrėjas kol kas nuo mūsų slepiasi, kad sakytume, jog nėra jokio valdytojo, kitaip tariant, kad gamta – ne Kūrėjo raiška, o tiesiog akla, niekieno nevaldoma jėga. Vadinasi, šiame pasaulyje Kūrėjas paslėptas, o atlygis ir bausmė atveriami be jokio gailesčio. Nusižengiant gamtos dėsniams iškart ir čia pat gaunama bausmė, jei laikomasi gamtos dėsnių, čia pat vietoje gaunamas atlygis.
O jeigu žmogus nenori gyventi vien dėl atvertų šiame pasaulyje atlygio ir bausmės, bet nori atskleisti Tą, kuris šį pasaulį išjudina ir valdo, turi nuo materialaus atlygio ir bausmės lygio, t. y. nuo veiksmo lygio, pakilti į Sukeliančiojo veiksmą lygį.
Tai visiškai kitas egzistavimo, minties, noro lygmuo. Kitu atveju mes it žmogaus sumeistrauta skudurinė lėlė – žmogus įkišo į ją ranką ir judina.
Tarkim, ši lėlė, staiga pajutusi kažkokį ryšį su ją judinančia ranka, turi galimybę pakilti nuo skuduro lygio (o būtent tokiame lygyje mes esame). Suprantama, jog tada reikia pakilti aukščiau veiksmų, atliekamu su lėle, prie tos rankos, prie to proto ir noro, kurie ją valdo.
Iš šio pavyzdžio aišku, kad jeigu lėlė turi kibirkštį, tašką širdyje, t. y. tam tikrą pradą arba  siūlo, siejančio ją su Lėlininku, galą, tai gali pasiekti su Juo ryšį.
Ir ši kibirkštis visame tame skudure, kurio prikimšta lėlė, – tikroji dieviška dalelė, kilusi iš Aukščiau, iš to Valdytojo. O jeigu lėlėje šis taškas neprabunda, ji – paprastas skuduras, neturintis jokio supratimo, kas esti iš tikrųjų. Priešingai, lėlė įsivaizduoja, jog egzistuoja pati savaime, ir netgi mano, jog niekas jos nevaldo, kad pati vadovauja savo gyvenimui.
Jei neatitrūksime nuo šio pavyzdžio, galbūt galėsime suprasti, kiek daug yra paslėpta ir kokia bedugnė skiria vedamąjį nuo Vedančiojo. Jei norime per tašką širdyje išugdyti ryšį su Vedančiuoju, įsikibę į to plono siūlo, jungiančio mus su Juo, galą, turime aukštai pakilti virš šio skuduro bei jo nevalingų, iš anksto užprogramuotų judesių – laikydamiesi tik už šio siūlo, nusitiesusio tarp kibirkšties (taško širdyje) ir Kūrėjo.
Pakilti virš visų skudurų ir jų judesių vadinama pasiekti tikėjimą aukščiau žinojimo. Būti sujungtu su Vedančiuoju, stiprinti ir plėsti tą jungtį reiškia tikėti, t. y. stengtis išsiaiškinti Jo veiksmus, pačiam juos pakartoti. Tai yra aukščiau pačios lėlės norų bei veiksmų, juk ji nesupranta, ko gi nori tas Valdytojas. Juk Jis veda lėlę jėga, kadangi nori, kad ji pakiltų virš viso to, kas su ja vyksta, bei prisijungtų prie Vedančiojo.
Ir tada lėlė supras, kad nėra jokio ryšio tarp to, kaip Vedantysis valdo jos skudurinį kūną, ir Jo paties. Tai visiškai kitas pasaulis – būti sujungtu su Vedančiuoju.
Nuo mūsų paslėpta labai daug todėl, kad šiame pasaulyje nesugebame įsivaizduoti arba sukurti kokios nors šių veiksmų sistemos, lentelės. Kai turime kokią nors mašiną, galime padaryti brėžinį, nustatyti, kokios jos dalys susietos tarpusavyje, pastebėti, jog, jei traukiame iš vienos pusės, kažkas vyksta kitoje vietoje. Ir taip galiausiai išnagrinėjame, kas vyksta tos dėžės viduje.
Įvairiai veikdamas, kurdamas skirtingas sąlygas, stebėdamas įėjimą ir išėjimą, galiu sužinoti vidinį mechanizmą bei algoritmą, pagal kurį ta mašina veikia.
O mūsų atveju to atlikti neįmanoma, juk nematome visos Kūrėjo programos ir Jo ryšio su šiuo pasauliu. Turime pakilti aukščiau savo pojūčio bei proto ir tada, atsiplėšę nuo visko, kas mums nutinka čia, šiame pasaulyje, galėsime atskleisti Jį.
Tačiau šį atsiplėšimą irgi turime atlikti atsižvelgdami į savo protą bei jausmus ir kildami virš jų. Tai reiškia, kad aukštesniajame pasaulyje įspaudžiame šio pasaulio atspaudą. Ne Vedantysis tiesia ryšį, o vedamasis iš savo pusės kuria šio pasaulio atvaizdą, kuris leidžia pakilti ir atsijungti nuo šio pasaulio. Atsiplėšęs nuo šio pasaulio, jis sukuria sau galimybę įgyti naują formą – gauti iš aukštesnės pakopos dešimt sfirų, kuriose pajus naują pasaulį.

Pagal Rabašo straipsnį „Paslėptis ir atskleidimas“, „Dargot Sulam“, Nr. 72, 2009 m. kovo 12 d.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.