Rinkis – priimti vaistą ar mirti

Krizės sprendimas

Jeigu yra vaistas nuo ligos, tai išgis tik tas, kuris jį reguliariai vartoja tikėdamas, jog gavo iš visų ligonių gydytojo, kuris tyčia atskleidžia mums ligą – ligos įsisąmoninimą, kad priimtume Jo vaistą.
Jeigu šis vaistas mums atskleidžiamas ir duodamas, privalome jį paimti ir vartoti tiksliai „kaip nurodyta“. Netepti ant kojos, jei pasakyta išgerti, neryti vienos tabletės vietoj 30, kurias būtina suvartoti per mėnesį, – ir kiekis, ir kokybė, ir vartojimo laikas turi tiksliai atitikti gydytojo patarimus.
Tuomet vaistas suveiks! Juk jis tiksliai pritaikytas mūsų prigimčiai. O tas, kuris atsisako jį priimti, – nepasinaudoja jėga, gebančia išgydyti ydą. Nes yra dvi viena kitai priešingos ir lygiavertės jėgos, kad žmogus visada galėtų pasirinkti: imti vaistą ar ne.
Žmogus nekaltinamas dėl to, kad susirgo, o tik dėl to, kad nevartojo vaisto kaip nurodyta. O vaistas turi jėgą, galinčią tave išgydyti. Mes kariaujame dėl to, kad būtų priimtas šis vaistas: atvertume knygą, susiderintume, jautriai įsiklausytume, pasirengtume, išsivystytume poreikį gydytis. Į šį poreikį ir ligos pojūtį bus atsakyta – žmogui reikalaujant, pasirodys vaistas.
Susiduriame su dėsniu: „Vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas“, t. y. ligą, blogą pradą, egoizmą sukūrė kaip priešpriešą geram pradui, Šviesai. Mūsų rankose raktas: galime leisti Šviesai veikti tai, kas jai priešinasi, – mūsų egoizmą. Tuomet ego bus ištaisytas ir jiedu taps viena visuma, o tai ir vadinama „dvigubu gėriu“.
Kaip galime realizuoti šį laisvą pasirinkimą ir leisti Šviesai veikti? Tik suprasdami tikslo svarbą. Ir kasdieniame gyvenime svarstome: „Ar verta rūpintis sveikata? Ką išlošiu, jei būsiu sveikas? Teks vargintis, atlikti kažkokius pratimus, laikytis dietos, visą laiką rūpintis savimi. Paprasčiau numoti į sveikatą ranka – kaip bus, taip bus.“
Kitaip tariant, man nelabai svarbu – sveikas aš ar ne. Na, mūsų įprastiniame gyvenime tai dar paaiškinama, juk gyvenimas anksčiau ar vėliau pasibaigs. Matome, jog net geležinė sveikata dar niekam nepadėjo gyventi amžinai.
Tačiau kalbant apie dvasingumą ir amžiną gyvenimą, vienintelė problema – tikslo, kuris nuo mūsų paslėptas, svarbos trūkumas.
O tai priklauso nuo supančios visuomenės ir todėl turiu pasirūpinti aplinka, kurioje visi yra vienoje valtyje, visi priklauso nuo kiekvieno ir kiekvienas priklauso nuo visų. Aplinka padės nesustoti kelyje, nemesti vartoti vaisto, prarijus kelias karčias piliules. Taip po žingsnelį tobulėsime, kol nepagysime galutinai.
Todėl viskas priklauso nuo aplinkos ir tikslo svarbos. Žmogus privalo suprasti, kad turi reikalą su griežtu dėsniu: vartos vaistą – pasveiks, ne – sirgs toliau. Liga progresuos ir nuo jos neišsigelbėsi – anksčiau ar vėliau vis tiek teks kreiptis į gydytoją.
Tai suprantama, čia nėra ko klausti: kaip ir visur, jei paklūstame gamtos dėsniams, judame į priekį. Vaistas egzistuoja, juk pasakyta: „Sukūriau blogą pradą ir sukūriau priemonę jam ištaisyti.“  Ir taškas, nėra čia ko daugiau aptarinėti.
Klausimas: O jeigu gydytojas, paskyręs vaistą, palieka ligonį nepaisydamas žmogaus noro vykdyti jo nurodymus?
Ne gydytojas kaltas, pati liga progresuoja, jei ligonis jos negydo. Kodėl jis mano, jog kaltas gydytojas? Argi jau atskleidė Jį? Visi kabalistai, jau praėję šį kelią, sako, kad ne Jis kelia problemą.
Problema – pati liga, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Bet mumyse atsiskleidžia vis nauji rešimot ir kelia vis daugiau problemų. Juk šie rešimot ateina iš tų pakopų, į kurias turime pakilti ir jas ištaisyti. Kaip su bet kuria liga – jeigu negydai, ji progresuoja.
Yra ligų, kurios savaime, natūraliai praeina, nes neturime nuo jų vaistų. Tai vadinama: „kančios minkština kūną“. Pavyzdžiui, gripas arba panašios ligos, kurios praktiškai niekuo negydomos. Tegalima ką nors pavartoti, kad būsena palengvėtų. Nors dar klausimas, ar tuo nekenkiame kūnui.
Tačiau Kūrėjas nesikeičia, iš esmės turime reikalą su griežtu dėsniu. „Sukūriau blogą pradą“ – ir baigta, jau sukūrė. Ir „sukūriau priemonę jam ištaisyti“ – sukūrė ir pabaigė tuos pasaulius, kuriais turi pakilti. Kaskart prieš tave iškils vis labiau ištaisyta būsena, prie kurios turėsi prisijungti ir gauti palaikančių jėgų.
Susidaro toks vaizdas, tarytum Kūrėjas paliko kūrinį: „Sukūriau blogą pradą ir priemonę jam ištaisyti“, o toliau prašom tvarkytis kaip norite.
Jis sukūrė blogą pradą ir to neslepia. Ir Jis sukūrė priemonę jam ištaisyti. Jis nesikeičia, nestato tau kaskart naujos kliūties, tarsi tapdamas vis suktesnis. Tau taip atrodo todėl, kad kelyje vis plačiau atveri šią Pandoros skrynią ir pamatai, kas joje yra – tavo blogas pradas. Bet Kūrėjas nesikeičia.
Keičiasi gamtos dėsniai, jie vis glaudžiau supa žmogų didėjant jo galimybėms kažką nuveikti šiame pasaulyje. Panašiai kaip mokomės mokykloje, paskui universitete – kuo toliau, tuo sudėtingesni pratimai ir didesni mums keliami reikalavimai.
Kai buvau kūdikis, iš manęs nieko nereikalavo – pakakdavo man nusišypsoti ir visi būdavo laimingi. Vėliau nuėjau į vaikų darželį ir jau turėjau atlikti daugybę dalykų, bet kol kas žaidimo forma. Atlikdavau ir už tai mane vadindavo geru berniuku.
Paskui pradėjau eiti į mokyklą ir atsirado dar daugiau pareigų, kurias turėjau atlikti. Man ėmė sakyti: „Tu privalai!“ Kodėl staiga privalau?.. Ir kuo toliau, tuo daugiau privalėjau atlikti. Nenorėjau, bet iš manęs reikalavo. Tėvai staiga liovėsi man vien šypsotis, o ėmė spausti, šaukti ant manęs ir kartais netgi mušti!
Ir ką man daryti? Norėčiau likti kūdikiu… Kokia išeitis? Jeigu trūksta proto, jeigu nesuprantu, jog viskas daroma mano labui, kad užaugčiau, sakau, jog tėvai daro man pikta, tyčia taip sutvarkė mano gyvenimą, kad baustų ir šauktų ant manęs. Tada yra problema: „Ką daryti su vaikais, kurie suseno?“
Klausimas:  Bet ką reikia padaryti, kad surastum vaistą?
Ką reikia padaryti, kad surastum vaistą? Kreiptis į gydytoją ir vykdyti, kas nurodyta. O kreiptis į gydytoją reiškia – atverti kabalos knygas, juk Jis slepiasi būtent ten.
Iš knygų žinome, kad Jo paskirtas vaistas – mano požiūris į bendraminčių grupę.  Noriai pasiduodamas grupės įtakai, realizuoju vienintelę pasirinkimo laivę, kurią turiu, renkuosi savo santykį su savimi, pasauliu, Kūrėju. Iš esmės visa tai priklauso tik nuo mano požiūrio į aplinką, kuri gali mane palaikyti kelyje, teisingai nukreipti, suteikti jėgų žengti į priekį ir įteigti tikslo svarbą.
Viso to turiu pasisemti iš visuomenės, iš aplinkos, iš vienminčių grupės. Tegul išmokys mane ir papasakos apie šį kelią. Tegul išaiškins šį kelią, pasakys, koks būtent yra tikslas. Tegul įteigs man tikslo svarbą, nukreips į jį, nuolat rūpinsis, kad nuo jo nenukrypčiau. Turiu siekti, jog grupė taip veiktų kiekvieną, ir tada visi susivieniję darys įtaką man.
Todėl esu tuo suinteresuotas savanaudiškai. Šiuo metu nieko kito iš manęs ir nereikalaujama. Grynai egoistiškai, idant pasiekčiau tikslą, kuris yra paslėptas, noriu, kad visuomenė mane į šį tikslą nukreiptų, parūpintų energijos, tikslo pasiekimo svarbos ir visą laiką stebėtų, kad nepamesčiau krypties.
Tačiau, užuot panaudoję šį vaistą, puolame įvairiomis kitomis kryptimis. O turiu rūpintis visuomene visas 24 valandas. Jeigu visiškai nuo to priklausau, kur dar verta eikvoti jėgas?
Ir dabar matome, kad visas pasaulis taip turi suprasti savo būseną – suvokti, jog viskas priklauso vien nuo visuomenės, jog tik geranoriškai, teisingai žiūrėdami į kiekvieną galėsime išgyventi bei patirti normalų žemišką gyvenimą. Būtent tai gamta, t. y. Kūrėjas, atskleidžia žmonijai pagal jos išsivystymo lygį.
O vėliau jie atskleis, kad tai tik pirmas etapas. Antras etapas – ne šiaip sau visuomenė, kurioje patogu gyventi, o Šchina, visų sielų rinkinys, kurio viduje yra Kūrėjas. Aukštesnioji jėga glūdi žmonių jungtyje ir tai žmonės irgi atvers.
Matome, kad palaipsniui kančių keliu visi artėja prie tos pasirinkimo laisvės, kurią anksčiau turėjo tik žmonės su tašku širdyje. Ieškantys dvasinio tobulėjimo žengia Šviesos keliu, Šviesai veikiant troškimą ją gauti. O tie, kuriems kol kas toks noras neatsiskleidė, eina kančių keliu. Bet šios kančios jau ir juos pastūmėja susiburti į grupę, į visuomenę, į globalią žmoniją.
Tas pats procesas, tik skiriasi atsiskleidžiantys rešimot, bet visa žmonija paakinama realizuoti savo pasirinkimo laisvę, t. y. priimti vaistą.
Vadinasi, kabalos knygos skirtos kiekvienam. Tik kol kas ne visi gali suprasti, kad jos skirtos būtent jiems, juk tai nenukreipta tiksliai į jų norus. Kol kas jų motyvacija  – materialus noras, siekis išsigelbėti nuo kančių.
Žmogus, ieškantis dvasingumo, kenčia dėl kažko, kas aukščiau šio pasaulio, aukščiau užpildymo, kurį jam geba duoti šis pasaulis, trūkumo. O jie kol kas jaučia poreikį užsipildyti tuo, ką šis pasaulis galėtų suteikti. Bet jiems jau leidžiama suprasti, jog tas užpildymas priklauso nuo kažko, ko nėra šiame pasaulyje, užpildymas priklauso nuo žmonių tarpusavio ryšio. Ir čia visi bejėgiškai pakelia rankas, nežino, ką daryti…
Jie tikri vargšai! Tai visiškas bejėgiškumas. Iš mūsų reikalaujama mylėti vienas kitą, kitaip visi mirsime nuo bado, užgesime, – bet mes nesugebame mylėti… Būtent tai dabar atsiskleidžia.
Man priekaištauja, jog visąlaik gąsdinu žmones. Na, gerai, pažadu – paskutinis kartas. Įsivaizduokite, kad labai greit liksime be elektros, be vandens, be maisto, be nieko – bet nieko negaliu padaryti, nepajėgiu pamilti artimo! Iš manęs reikalaujama to, kas aukščiau mano prigimties! Ar suprantate, kokia situacija?! Aš tiesiog negaliu!
Nesugebu šito, pats save įkalbinėju: „Nagi, pradėkime vienas į kitą gerai žiūrėti!“ ir paskutinę akimirką atskleidžiu visišką savo bejėgiškumą. Ir tik tuomet, po didelių kančių mums atsiskleidžia tiesa.
Panašiai buvo iki Talmudo išminčių, atlikusių ištaisymą, laikų. Nuo tada galime taisytis padedant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį. O iki tol kabalistai pasiekdavo Kūrėjo atskleidimą daug iškentę, anot patarimo: „Valgyk duoną su druska, užsigerk paprastu vandeniu ir miegok ant plikos žemės.“
Šiandien visa žmonija verčiama patirti tokią būseną ir netgi dar blogesnę. Nes jie neturi to rešimot, kuris atsiskleidė per Talmudo išminčius, sukūrusius taisymosi Šviesa, grąžinančia į šaltinį, sistemą. Kadangi tokiu atveju tai negali būti atskleista natūraliu keliu (gamta to neatskleidžia), procesas vyksta lyg ir dirbtinai, per kabalistus, kurie tarsi ateina iš šalies ir aiškina, kad yra krizės sprendimas.
O be šito žmonija tegali atskleisti poreikį vienytis, bet kur rasti metodiką, kaip išmokti vienas kitą mylėti – juk kitaip pražūsime?
Mes jau pasirengę vienas kitą mylėti! Tiktai nesugebame. Jei man būtų aišku, jog mano duonos riekė priklauso nuo mano meilės, antraip kitas man tos riekės neduos… Jis turi duonos, bet man neduoda! Ir niekaip negaliu tos duonos iš jo atimti – tik mylėdamas. Negaliu jo primušti, nužudyti ir iš jo pavogti – negaliu nieko jam padaryti!  Man belieka tik laukti, kad jis pamiltų mane.
O vėliau atsiskleis, jog turiu jį mylėti ne už tai, kad gaunu iš jo duonos, bet netgi jei nieko negaučiau. Tai kilimo pakopos.
Taip palaipsniui, tiek, kiek žmogus gali ištverti ir su tuo sutikti, jam atskleidžiamas vaistas. Kodėl pasakoju apie šį vaistą? Nes manau, jog turiu apie jį žinių. O jeigu nenori šio gydytojo – gali ieškotis kito. Esi visiškai laisvas – dvasiniame pasaulyje nėra prievartos – štai toks dėsnis.

1 komentaras

Vienas atsiliepimas

  1. virgis  •  gegužė 12, 2009 @06:30

    visą esmę supratau, šį straipsnį nusikopijuosiu ir išsisaugosiu ir laikysiu keliose matomose vietose kad prisiminčiau iki tol kol nusipirksiu ir perskaitysiu pirmą knygą.
    Ačių.

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.