Po Markso…

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Nejaugi jūs vis tik tikite pasauliu be pinigų?
Atsakydamas pateiksiu jums savo senos mokinės Tašos iš Amerikos laišką:
Dirbu finansinėje kontoroje, kuri dar visai neseniai buvo Amerikos finansinio pasaulio šulas, o dabar griebiasi bet kokio šiaudelio vildamasi išlikti. Dar prieš metus kontoroje nebuvo laisvos vietos, o štai praėjus metams, užimta mažiau nei trečdalis. Iš darbo atleidžiama pagal grafiką ir jau visi nuolankiai laukia savo eilės, tikėdamiesi nutolinti tai, kas neišvengiama, ir atsakyti į klausimą – kaip maitinti šeimą.
Kas gi nutiko? Kodėl aplinkui viskas „subyrėjo“?
Mums aiškina, kad gyvenome ir dirbome už „virtualius“ pinigus. Bet juk dirbome ir suteikėme galimybę dirbti ir maitinti šeimas kitiems. Kas gi pasikeitė?
Materialus pasaulis nepasikeitė – bet biurai tušti, neskraido lėktuvai, niekas nepoilsiauja kurortuose – žmonės registruojasi ir eilėje laukia pašalpos.
Kodėl gi staiga mes, visa planeta patekome į siurrealistinį pasaulį? Kodėl daugiau neveikia sakytum darniai veikusi sistema, kai kiekvienas gauna iš kiekvieno? Pasaulinis ekonomikos organizmas subyrėjo į dalis.
Net jeigu į sistemą bus įnešta pinigų, sistema nesuveiks – juk tarp bankų ir verslininkų nebeliko tarpusavio pasitikėjimo. Verslas negauna kreditų iš bankų, ir nepatiki bankams savo pinigų – ir viskas užsidaro. Kitaip tariant, iš pradžių sistemos veikimą užtikrino ne pinigai, bet pasitikėjimas (tikintis pelno).
O jei visai be pinigų: dirbu pagal sąžinę (pinigų negaunu), iš parduotuvės imu tai, kas būtina (pinigų nemoku), tiekėjai pristato (veltui) prekes, kurias aš pagaminau (negaudama pinigų). Ar tokia sistema veiks? Kodėl gi ne? Visi dirba pagal sąžinę gaudami tai, kas būtina. Rojus žemėje.
Bet kaip galime bent jau pabandyti dirbti „pagal sąžinę“, jei visi aplink tučtuojau ims mumis naudotis, ir nėra jokios garantijos, kad atgausime bent kažką iš to, kas būtina?
Sistema normaliai funkcionuos tik išpildžius tris sąlygas: absoliučiai visi proceso dalyviai savo noru sutinka dirbti be užmokesčio ir, kad visuomenė egzistuotų, dėti maksimalias pastangas bei gauti būtiną minimumą – kaip bet kuri kita gamtos sukurta, gyva sistema, kurioje vieno organizmo dalys egzistuoja, kad išgyventų visas organizmas. Ir, panašu, kad krizei vystantis, tai bus vienintelė akivaizdi išeitis.
Lieka neatsakytas klausimas: kaipgi mes visi vienu metu įstengsime pažaboti savo egoizmą ir pradėsime gyventi padėdami vienas kitam, rūpindamiesi vienas kitu, užuot vienas kitą išnaudoję?
Kodėl žmonės pasiruošę lipti vieni kitiems per galvas? Kodėl gi taip sureikšminami nuliai po skaičiais banko sąskaitose? Koks gi skirtumas tarp visiško pinigų neturėjimo ir nesuskaičiuojamai didelės jų sumos?
Didelė pinigų suma suteikia žmogui tik tikrumą, kad jis pats ir jo šeima visada turės būtinus dalykus, kad vaikai gaus išsilavinimą, o jis – aprūpintą senatvę ir, prireikus, geriausią medicinos pagalbą.
Jei būtų galima suteikti žmonėms tikrumą, kad visuomenė aprūpins juos tuo, kas būtina, kiek gi pinigų reikėtų kiekvienam? Iš esmės, nė kiek, nes, kaip žinoma, perteklius tik kenkia.
To, kas būtina, kiekis, be abejonės, yra subjektyvus dydis, nes vienam būtina – antra pora kojinių, o kitam – trečias mersedesas. Bet jeigu žmonija turės tik vieną galimybę išgyventi – minimaliai vartojant, tai kiekvienas būtinus sau dalykus apibrėš tik įvertindamas galimybę maksimaliai pasitarnauti visuomenei. Kur gi ta stebuklinga jėga, galinti pakeisti mūsų esybę iš gavimo į davimą, iš išnaudojimo į rūpinimąsi kiekvienu?
Mumyse jos nėra. Galime tik viltis ta jėga, kuri su didžiule išmintimi sukūrė mus, visą šį pasaulį, kiekvieną augalą ir gyvą būtybę; ji skatina žmoniją vystytis ir pasiekti mūsų dar nesuvokiamą kokybiškai naują lygmenį. Tamsoje mums reikia šviesos, kuri mus ištaisys ir išves į naują pasaulį su naujais santykiais.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.