Kam save bausti

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Žmonės galvoja, kad Kūrėjas baudžia mus taip, kaip įprasta šiame pasaulyje – padarei kažką blogo ir būsi už tai nubaustas. Tačiau yra kitaip. Aš pats sukuriu savo bausmę: jei neištaisei savo noro mėgautis, šis gedimas – noras, neištaisytas toje pakopoje, kurioje reikėjo, – virsta mano bausme kitoje pakopoje.
Pavyzdžiui, trečios klasės mokinys nesimokė, kaip priklausė, bet jį visgi perkėlė į ketvirtą klasę. O visa ta medžiaga, kurios jis neišmoko, dabar jam būtina, norint judėti toliau. Mokiniui kyla įvairių problemų, jis jaučiasi prislėgtas  – tai ir yra bausmė.
O kas tą bausmę parengė? Jis pats tempia ją paskui save. Laiptelis po laiptelio bausmė vis kaupiasi tarsi sniego kamuolys, kol virsta tokiu svoriu, su kuriuo nebeįmanoma judėti. Ir kaltinti nėra ką, reikia tiesiog ištaisyti praeitį.
Taip dabar jaučiasi ir visa žmonija. Mes tempiame paskui save šį laiku neatliktų ištaisymų „vežimą” ir vis giliau grimztam į visuotinę krizę. Situacija užprogramuota iš aukščiau. Tačiau šiandien mes jau turime pradėti ištaisymą. Dabar nesvarbu, į kokią būseną aš patekau, ką aš praėjau, kada bei kur patingėjau ir ko neištaisiau. Aš privalau dabar, nepriklausomai nuo viso to „vežimo”, kuris vis auga, pradėti keltis ir taisyti praeitį. Praeitis taisoma dabartyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nelaukime smūgių”

„Ir vėl apie mūsų nelaimių priežastis”

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.