Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Dvasinis darbas, Grupė

Pasakyta: „Negaliu būti su išpuikėliu toje pačioje vietoje“, nes kur išdidumas – ten nėra Šviesos.
Iš pradžių svečias, nesusimąstydamas vaišinasi nuo šeimininko stalo ir Jo nejaučia, nemato ir nežino, kad šeimininkas egzistuoja.
Staiga jis pastebi, jog Šeimininkas yra ir kad tai Jo stalas – viskas priklauso Šeimininkui. Visos vaišės neatsitiktinai atsirado ant stalo, jos paruoštos specialiai jam – su meile.
Jis sužino, kad Šeimininkas jį myli, ir todėl negali iš Jo nieko priimti – juk jis privalo kaip nors atsakyti. Jis nežino, ką jam daryti!
Problema ne gavimas, o santykis – kuo tai mane įpareigoja. Aš neisiu ten, kur mane per daug myli ar nekenčia.
Meilė irgi kliudo, ką gi aš darysiu su šia didžiule meile, jeigu neturiu kuo į ją atsakyti?!
Kokiu santykiu galiu sumokėti už meilę? Galiu iš Jo priimti malonumą – juk mėgaujasi mano gyvūnas, o Jo meilė – nukreipta į žmogų manyje!
Ir ką gi man daryti – taip Jis verčia mane iš visos širdies į jį reaguoti? Turiu liautis pas Jį ėjęs, arba turiu sugalvoti, kuo Jam atsilyginti.
Ir štai tada tarsi barjeru atsiriboju išdidumu. Pakylu aukščiau Jo santykio su manimi, aukščiau meilės ir neapykantos, tarsi tai neegzistuotų.
Taip veikia manyje apsauginė jėga, padedanti man nesudegti iš gėdos ar iš meilės.
Išdidumas kyla iš tuščios erdvės kūrinio viduje arba iš „žalčio“, Begalybės pasaulio Malchut.
Ištaisyti galimą bet kokią savybę – išskyrus išdidumą! Juk jis skiria mus nuo Kūrėjo, nutraukdamas mūsų tarpusavio ryšį.
Jei esu grupėje – joje galima viskas, bet kokie konfliktai – viskas, išskyrus išdidumą! Išdidumu žmogus atriboja save nuo aplinkos poveikio ir neturi jokių šansų judėti pirmyn.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.