Dvasinis pasaulis ar vizijos?

Knyga „Zohar“, Realybės suvokimas

Knygos Zohar skyrius „Vajechi“, 170 psl.: „Tuo metu, kai išėjo žmogaus siela, visi jo artimieji ir draugai Aukštesniajame pasaulyje žengia su jo siela ir rodo jai rojaus ir bausmės vietą.“
Klausimas: Klinikinę mirtį patyrę žmonės pasakoja apie savo vizijas, kurios daug kuo sutampa su knygos „Zohar“ aprašymais, nors apie kabalą jie nieko nesupranta…
Atsakymas: Kabalos supratimas nepadeda žmogui pamatyti dvasinio pasaulio. Pajausti dvasinį pasaulį galima tik ištaisytoje sieloje. Neturi reikšmės, ar žmogus studijuoja kabalos knygas, ar ne. Svarbu, ar jis tuo nori save ištaisyti.
Į klinikinę mirtį patyrusių žmonių išgyvenimus galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, kai žmogus patenka į kritinę būseną, jo fizinis kūnas, kuris yra ne kas kita, kaip noras mėgautis, gauna didžiulį smūgį.
Mums tik atrodo, kad mūsų kūnas yra materialus, turintis apimtį, bet jis – noras mėgautis tam tikra užpildymo forma.
Jeigu šis noras jaučia tuštumą, virstančią kančia, jis, savaime suprantama, nenori jausti tos kančią sukeliančios vietos, noro, jis trokšta sumažinti šią vietą, mažiau gyventi, atjungti savo jausmus, griebtis narkotikų ir pan.
Bet kuris žmogus jausdamas dvasines ar materialias kančias nori jas sumažinti, apriboti savo pasaulio suvokimą net iki nenoro gyventi.
Bet patirdamas kančias ir norėdamas pakilti, ištrūkti iš šios kupinos tamsos, skausmo, smūgių, karų ir ligų vietos, dėl milžiniškų kančių trokšdamas pakilti virš šio pasaulio, tu iš esmės atlieki dvasinį veiksmą – be ketinimo duoti, ne todėl, kad dvasinis pasaulis traukia tave, o todėl, kad kančios slegia tave tokia jėga, kuri išstumia tave kaip kauliuką iš vyšnios, ir tu šokteli aukštyn.
Tai – kančių kelias, o ne tobulėjimas, juk taip tu nepriartėji prie tikslo, nežinai apie jį, nes bėgi nuo kančių – kaip mušamas gyvūnas nuo lazdos. Vienaip ar kitaip, pakyli virš egoizmo, virš noro mėgautis, ir nori jį, savo ego, anuliuoti: „Nieko nenoriu, tik palikite mane ramybėje!“
Tarkime, pavogiau milijardą dolerių, mane pagavo ir uždarė kalėti iki gyvos galvos. Tą akimirką noriu tik duonos su vandeniu ir būti namuose. Nieko daugiau!
O juk norėjau milijardo dolerių! Noras susimažina, tarytum pakyla „tikėjimu aukščiau žinojimo“, jis pasiruošęs duoti, atsisakyti savęs, sumažėti, kad tik nejaustų bausmės kančių.
Ir tada šie žmonės jaučia tiesą, tam tikru laipsniu jiems atsiskleidžia ryšys su Kūrėju. Bet tik trumpam ir taip, kad jie negali šios būsenos suvokti ir jos išlaikyti, nes neturi tam reikalingų nuolatinių kelim (dvasinių indų) – ir todėl ši būsena baigiasi.
Bet, kai žmonės jaučia kažką nežemiško,  99.9 nuošimčiai visų atvejų tėra psichosomatiniai išgyvenimai. Jiems taip tik atrodo, nes jie kenčia, yra susipainioję, jų jausmai nublankę, vidinių sistemų darbas sutrikęs.
Bet kūrimo tikslas ne toks, kad žmogus išgyvendamas klinikinę mirtį pajaustų dvasinį pasaulį. Turiu jį pajausti sąmoningai, būdamas jame kaip žinantis, suprantantis, jaučiantis ir valdantis tyrinėtojas. Turiu tapti panašus į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos gyvenimas ir kūno mirtis (video klipas rusų k.)

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.