Grupė – tai mano šešėlis

Grupė

Grupė – tai mano kopija, mano šešėlis, – taip, kaip aš esu Kūrėjo šešėlis. Iš bičiulių gaunu kelis kartus daugiau, negu esu į juos įdėjęs.
Ir tai nepriklauso nuo jų, nuo jų elgesio, o tik nuo mano santykio jų atžvilgiu. Juk ši aplinka – taip pat Kūrėjas.
Taip Jis suteikė man galimybę dirbti su Juo, sukūręs man iliuziją tarsi kažkas egzistuoja ne manyje. Tačiau už manęs – tik Kūrėjas.
Todėl visą laiką turime žadinti aplinką, kol nepasieksime būsenos, kai ši aplinka veiks mane taip, kad panorėsiu susijungti su ja, idant per ją susiliečiau su Kūrėju.
Be aplinkos nesuvokiu Kūrėjo, nes aplinka – tai kažkas esantis išorėje, kur aš išvysiu Kūrėjo pavidalą.
Jeigu nenoriu susivienyti su grupe, tai esu visiškai nenukreiptas į tikslą, į Kūrėją. Juk kas yra artimas? Dvasiniame pasaulyje įvykusio sudužimo jėga padalijo mane į dvi dalis – „aš“ ir „artimas“. Kam? Kad atpažinčiau, ko man trūksta norint susilieti su Kūrėju.
Kai tik galiu prie savęs priartinti šią aplinką, kuri man atrodo svetima, sugebu priartėti prie Kūrėjo. Man specialiai buvo duotas sudvejintas suvokimas, kad pamatyčiau dalį savęs kaip kažką svetima ir nekenčiama.
Todėl „pamilk artimą kaip save patį“ – pagrindinė Toros taisyklė. Juk tik tai ištaiso Šviesa, o daugiau nėra ko taisyti. Jeigu neprašai tokio ištaisymo – gaila visų tavo pastangų. Visa kita – tai beprasmiški riksmai dykumoje.

Ištrauka iš 2010 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.