Amžinos sielos beieškant

Kūnas ir siela

Klausimas: Ar mumyse yra kas nors amžino?
Atsakymas: Kalbant apie mūsų materialųjį kūną, mes esame paprasčiausi gyvūnai, kas kad labiau išsivystę, apdovanoti jausmais ir protu. Bet kiekvienas gyvūninis kūnas yra mirtingas.
Visa, išskyrus antrąją prigimtį, davimo norą, kuris vadinasi dvasiniu pasauliu, siela, „ dieviškąja dalele iš aukščiau“, priklauso egoizmui, gyvūniniam lygmeniui, materialiam pasauliui.
Todėl mūsų kol kas niekas nesieja su amžinybe, išskyrus vieną tašką, priklausantį begalybei, tašką, kuris privalo organizuoti sau aplinką, kurios padedamas vystysis.
Aš nekalbu apie gyvūninę sielą, suteikiančią gyvastį kūnui, nekalbu apie „vitalinę jėgą“, kuri yra visuose kūriniuose – negyvuosiuose, augaliniuose ir gyvūniniuose.
Bet be jos žmoguje yra vienas tikras šaknies taškas, kurį jis ir turi vystyti. Pagal šį tašką jis ir vadinamas „žmogumi“ – Adomu, „panašiu (dome) į Kūrėją, kurio lygį gali pasiekti.
Paprastai žmoguje be šio taško nėra nieko dvasinio ir amžino: kaip gyveno gyvūninis kūnas, taip ir numirė. Ir nieko neliko!
O kas gi vyksta su tuo tašku? Bent jis lieka mums? Bet argi jis buvo kūne? Šis taškas kūnui nepriklauso, mes negalime jo persodinti kam nors kitam kartu su kokiu nors organu…

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Pajusti amžinybės alsavimą

Aš – amžinas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.