Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Dvasinis darbas, Šventės

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.