Pavydėk Kūrėjui!

Dvasinis darbas, Grupė

Pasakyta, kad „pavydas, geismas ir garbės troškimas“ išveda žmogų iš šio pasaulio – tai reiškia, kad reikia išnaudoti šias savybes norint išeiti į dvasinį pasaulį. Tik problema ta, kad žmogus blaškosi į visas puses ir siekia visų šių norų materialiame pasaulyje.
Jeigu jis sutelktų visas savo jėgas, kad taptų žmogumi, kad pakiltų į dvasinį lygmenį, į žmogaus pakopą,  – jį lydėtų sėkmė. Bet vietoje to jis vaikosi pinigų, garbės, valdžios ir nepakankamai pavydi dvasinių savybių. Šis pavydas leistų jam tapti žmogumi.
Mums reikia išanalizuoti save ir įsijungti į aplinką, kuri formuotų mus taip, jog iš visų norų išskirtume patį svarbiausią − tapti žmogumi. Kad nei valdžia, nei pinigai, nei garbė netrauktų mūsų labiau nei tai gyvybiškai būtina. Visos šios savybės teturi palaikyti mūsų teisingo pavydo siekį – pavydėti reikia Kūrėjui, reikia norėti tapti tokiu kaip Jis!
O jeigu nukrisiu ir imsiu pavydėti svetimų pinigų, valdžios, garbės – tai aišku, kad jau nebūsiu nusiteikęs kilti aukštyn, į tikslą.
Bet kaip galiu pavydėti Kūrėjui, jeigu Jo nematau ir nejaučiu? Tam mums duota grupė, kad suteiktų mums dvasinių savybių svarbą. Niekada nežinosi, kas yra Kūrėjas, kol nepasieksi Jo pakopos. O be to, Jo savybės priešingos tavosioms ir atstumia, todėl čia padės tik teisinga aplinka, kurioje dirbsi. Tik ji gali pakeisti tavo vertybių sistemą.
Bet problema ta, jog netgi baigęs savo išankstinį vystymąsi negyvojoje, augalinėje bei gyvūninėje pakopose ir atėjęs į kabalą (tai žmogaus pakopos pradžia, laisvas pasirinkimas) žmogus gali staiga nuklysti nuo kelio ir leistis klaidžioti kitomis kryptimis keletą ilgų metų, ieškodamas pinigų, valdžios, garbės. O kol sugrįš – gyvenimas bėgs ir, žiūrėk, jau pasibaigė…

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Nuo ko prasideda žmogus?

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.