Vieninteliai ir nepakartojami

Egoizmo vystymasis, Viena siela

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam.
Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“.
Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.
Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis.
Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.
Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.
Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka.
Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.
Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Kaip tapti neatsiejama visumos dalimi?

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

1 komentaras

Vienas atsiliepimas

  1. Kestutis  •  birželis 4, 2011 @07:11

    Laukiu bendraminčių skambučių telefonu arba el. paštu. Labai noriu su JUMIS draugauti. Pasikalbėsime apie tai kas MUMS svarbu.
    8-676-07628
    kestutis.balciunas@gmail.com

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.