Globalizacija

Krizė, globalizacija

Globalizacija ir socialinė sinergetika
Nuomonė (profesorius V. Papustinas): Šiuo metu populiari frazė „Pasaulis įžengė į globalios krizės, kilusios dėl civilizacijos vystymosi, epochą…“ Šiandien nei kultūra, nei mokslas negali pasiūlyti priimtino supančio pasaulio aiškinimo. Mūsų akyse griūva nuo vaikystės įprastas žmogaus ir pasaulio kontaktas…
Socialinės savitvarkos teorijos išvados teigia, kad globalizacija yra natūrali, dėsninga, ją reikia pripažinti, priimti ir pasveikinti „organizuoto pasirengimo skydu“.

Tvarkos ir globalizacijos problemos
Nuomonė (profesorius, filosofijos mokslų daktaras V. Budanovas): Pasaulio globalizaciją, prasidėjusią ant naujojo tūkstantmečio slenksčio, sukėlė akivaizdus suvokimas, kad žmonių civilizacijos, pačios Homo Sapiens rūšies, išgyvenimo resursai yra baigtiniai. Ir, skirtingai nuo praėjusių laikų elementaraus rinkų ir teritorijų perskirstymo, šis globalizacijos procesas susietas su planetos organizmo vientisumu, ekologiniu ir etiniu imperatyvu, nebeleidžiančiu stiprioms valstybėms veikti patikrintais kolonijiniais metodais.
Žmonių visuomenė, atsiliepdama į globalų civilizacinį iššūkį, privalo įgyti savitvarkos strategiją, naujus būsimo vystymosi tvarkos parametrus.

Globalizacija kaip realus vystymosi scenarijus
Nuomonė (profesorius, medicinos mokslų daktaras V. Romanovas): „Romos klubo“ istorija – įtikinamas įrodymas, kad  žmonijos būtis katastrofiška ir jos rekonstrukcijos būdų, leidžiančių nutraukti globalią krizę, paieška – bergždžia.
Per 30 šios autoritetingos organizacijos veiklos metų jiems nepavyko patarti visuomenei, kokių priemonių ji turi imtis, kad „protingai tvarkytų savo reikalus“ ir „pasiektų globaliąją pusiausvyrą“.
„Nuolatinio vystymosi“ koncepcija kol kas realizuojasi tik įvairiose deklaracijose. Tolimesnis šios problemos  nagrinėjimas ekonomiškai išsivysčiusių šalių vyriausybių bandymus drauge spręsti globalias problemas atvedė prie  aklavietės.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.