Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Dvasinis darbas, Kabala

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.