Kelias be nuorodų

Dvasinis darbas

Problema ta, kad nė nesuprantame, kokia mums tolima davimo savybė. Kiekvienas mažas veiksmas dar vienu žingsneliu priartina mus prie tikslo. Taip mes ir einame šiuo keliu, milimetras po milimetro, ir nei per vieną iš jų neįmanoma peršokti.
Kiekvienas kelio milimetras atitinka savo rešimot, kurį reikia įgyvendinti, ir tik pabaigę šią realizaciją mes galime pereiti į kitą  milimetrą.
Šiandien kelias paslėptas nuo mūsų. Pavyzdžiui, dabar per bendras mūsų vaišes praeisime 20-30 milimetrų arba rešimot. Tai labai daug – bet niekas šito nepajus. Ir taip bus tol, kol neprieisime įėjimo į dvasinį pasaulį. Tik tada mes jį pajusime.
O kol kas tarsi važiuojame keliu be nuorodų į Madridą ir nežinome, kiek mums liko. Vadinasi, man pirmasis ir paskutinysis kelio metras prieš pamatant Madridą – tokie patys. Per visą kelionę tarsi nieko ir neįvyko: vis tas pats plentas, tas pats laukas ir medžiai aplink…
Mes nežinome, kiek mažyčių veiksmų atliekame kiekvieną sekundę ir visi jie sudaro mūsų pakilimą. Neatsitiktinai šioje trasoje nėra jokių nuorodų ir stulpelių, rodančių kilometrus  –  taip yra dėl to, kad žmogus mokytųsi pajusti malonumą šiame kelyje. Jeigu ugdai davimo savybę, netgi tamsoje turi pajusti malonumą. Kitaip išeina, kad tu reikalauji apmokėjimo.
Todėl nereikia laukti kelio pabaigos. Apskritai, jokios pabaigos ir nėra. Kelias baigiasi tada, kai tu nusprendi: „Aš niekur neturiu ateiti, man gera čia, – kad tik galėčiau mėgautis davimu”.  Nustojus reikalauti atlygio, tu gauni jį. Tai ir reiškia, kad pasiekei tikslą.

Iš 2011 m. birželio 3 d. pokalbio per bendras vaišes Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Pasakyk savo kainą

Dvasingumą kuriame mes

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.