Neįmanoma suprasti, ką reiškia „tikėjimas aukščiau žinojimo“, kol žmogus šito nepajautė, neatskleidė. O tikėjimas aukščiau žinojimo atskleidžiamas drauge su žinojimu. Mes dabar nežinome kas yra mūsų protas, kuris instinktyviai, nevalingai, visada siekia gerų būsenų ir tolsta nuo blogų.
Ne mano jėgoms ištirti, pamatyti, suprasti, pajusti, kodėl būtent taip elgiuosi. Juk toks elgesys jau iš anksto slypi mano prigimtyje – dar iki tol, kol tai pajaučiu, suprantu, imu paisyti. Tai ir yra mano prigimtis.
Kaip pasakyta: „Ir atskyrė šviesą nuo tamsos“ − tai būtent ta būsena, kai žmogus pradeda jausti, kad jo protas yra visiškai valdomas. Bet žmogus jau gali į šį valdymą pažvelgti iš šalies. Ir iš šio stebėjimo taško jis jau turi kitą požiūrį, kuris palaipsniui gimsta jame, ruošiasi vystytis.
Tai reiškia, kad jis įgyja naujus norus (dvasinius indus), kuriuose gali atsiskirti nuo savo pirminės prigimties. Ten jis yra kartu su kitomis sielomis, kartu su Kūrėju, ir ten yra kita, vadinamoji „integrali“ nauda, jungianti savyje visų interesus tiek, kiek žmogus tai atsiskleidė.
Iš šio nulinio taško, šios dvi kryptys: „žinojimas“ ir „tikėjimas aukščiau žinojimo“ pradeda vystytis kartu − kiek vienas, tiek kitas. Iki tol, kol nepasieksime jų abiejų ištaisymo pabaigos. Žinojimas − tai mano natūralaus, prigimtinio, egoistinio noro vystymasis. O „aukščiau žinojimo“ − tai noro duoti vystymas.
O šviesa juos skiria vieną nuo kito. Ir vienas visada formuojasi kito sąskaita. Todėl gavimo prasmė − duoti, nors atrodo, jog šie žodžiai niekaip nesiderina ir prieštarauja vienas kitam. Ir tiktai tada, kai vystosi žinojimas – aukščiau jo atitinkamai vystosi tikėjimas aukščiau žinojimo.
O pojūtis, kad viena atsiskiria nuo kito – vadinamas „Kūrėjas gelbėja“. Juk nuo šios akimirkos žmogus pradeda jausti savyje naujus dvasinius indus, norus.
Tai reikalauja jausminio supratimo, nes kalbama apie norą – o protas ateina vėliau.
Kol kas tik stengiamės įgyti norą duoti ir dedame pastangas mokydamiesi, dirbdami grupėje ir tai vadinama „pasiruošimo laiku“. Mes dar neturime dvasinių norų ir todėl dar nepasiekėme to „nulinio taško“, iš kurio išauga dvi šakos: žinojimas ir tikėjimas aukščiau žinojimo. Būtent nuo šio taško pradedame dirbti tikėjimu aukščiau žinojimo, ir tai nebe pasiruošimo periodas.
Tuomet visąlaik pereiname nuo vieno prie kito: iš žinojimo pakylame į „aukščiau žinojimo“ ir krentame atgal. Tau reikia paskęsti žinojimo viduje, kad iš jo pakiltum į tikėjimą aukščiau žinojimo. Žinojimas reikalingas − kad pakiltum virš jo.
Viena, ką turime – tai noras mėgautis. Ir jį mums reikia atskleisti, kad išmoktume dirbti su juo atvirkščia forma.

Iš 2011 m. rugsėjo 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis – aukščiau žinojimo

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu