Pjesė, virstanti gyvenimu

Krizė, globalizacija

Gamta palaipsniui vysto mus. Kiekvieną kartą, kiekviename etape, kiekvienoje kartoje įgyjame vis daugiau proto ir jausmų, vis geriau pažįstame gamtą, visatą, pakylame virš visų, galime suvokti, valdyti… Ir, matyt, baigęs vystytis, žmogus iš tikrųjų pasieks pačią aukščiausią tikrovės pakopą.
Taigi, pažiūrėkime, kas padeda mums vystytis, kokios jėgos mus valdo.
Panagrinėsime visumą per asmeninį vaiko pavyzdį. Jei nebus veikiamas žmogiškųjų faktorių iš išorės, vaikas vystysis kaip gyvūnas, paklūstantis natūraliems impulsams ir potraukiams. Tokiu atveju jis neišaugs iki dalykų, kuriuos jam sukūrė žmonija. Jeigu vaiko neintegruosime į bendraamžių visuomenę, jis nežinos, kaip elgtis su kitais žmonėmis, kaip užmegzti ryšius, žaisti ir bendrauti su jais, kaip išnaudoti juos, padėti jiems ir kreiptis į juos pagalbos.
Iš kitos pusės, jei sukursime jam aplinką: vaikų darželį, mokyklą, auklėtojus, žaidimus; jei tėvai nuolatos bandys ugdyti jį ne gamtos impulsų smūgiais, genančiais iš nugaros, o per išorinius dirgiklius, kurie vilios jį pirmyn, tuomet jis augs gerokai greičiau. Jį galima mokyti muzikos, piešimo, skulptūros, šokių, dirbti su kompiuteriu ir dar daugelio dalykų – su sąlyga, kad iš išorės aprūpiname jį šiomis priemonėmis.
Taigi, yra dvi vystymosi jėgos: viena natūraliais smūgiais stumia iš nugaros, antra traukia iš priekio, veikiant teisingai aplinkai.
Galbūt šis principas tinka ir mums? Praėjus tūkstantmečiui, pagaliau suprantame, kad turime vystytis kaip medžio vaisius nuo blogų būsenų link gerų. Tai imkime ir sukurkime sau tokią aplinką, kuri trauks mus pirmyn. Tada greitai ir patogiai pereisime likusius etapus, negaudami skausmingų smūgių iš nugaros. Pasinaudokime edukaciniais žaidimais, protingais paaiškinimais ir kitomis nuostabiomis priemonėmis, kurių poveikis yra lengvas ir malonus.
Šiandien, jau turėdami omenyje dvi mūsų vystymosi priemones, atsidūrėme tikrai tragiškoje padėtyje – globalioje krizėje. Žmonija nežino, kaip pasirūpinti savimi, ji panaši į pasimetusį vaiką, kuris bejėgiškai stovi viduryje kambario, jausdamas, kad jį paliko vieną. Krizė apima visas sritis: šeimą, švietimą, kultūrą, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, narkotikus, skyrybas, mokslą, o svarbiausia, ekonomiką ir finansų sistemą. Be to, išgyvename ekologinę krizę ir neturime supratimo, kokie kataklizmai užgrius netrukus.
Ar galime viską sutvarkyti? Ar galime vystytis kiek įmanoma komfortiškiau ir greičiau?
Matome, kad tai priklauso nuo aplinkos. Taip pat matome, kad iš tikrųjų galime organizuoti tokią aplinką, kuri forsuoja mūsų vystimąsi.
Praėjo tūkstančiai metų, kol išradome vaikui tiek įvairiausių priemonių: žaidimų, kompiuterių, muziką, šokius, pačių įvairiausių rūšių būrelių, baseinų… O juk reikėjo suprasti, kad verta tai daryti. Tai gal ir žmonių visuomenei reikia veikti pagal tą pačią schemą?
Mes jau žinome, kad vystymuisi pagreitinti reikalingi specialūs įrenginiai. Pavyzdžiui, nelaukiame, kol višta padės kiaušinių, o patalpiname ją į inkubatorių, nelaukdami malonės iš gamtos.
Vadinasi, galime ir sau užtikrinti teisingą ir greitą vystymąsi, negaudami smūgių pakeliui. Žmonija gali augti kaip geras berniukas šeimoje, kuri laiku aprūpina jį kiekviename gyvenimo etape reikalingais dalykais. Toks vaikas nežino bėdų ir auga džiaugdamasis.
Vadinasi, visas mūsų uždavinys – suprasti, kokiais būdais galima išugdyti šiuolaikinį žmogų. Šiuolaikinė globali, integrali krizė rodo ir sprendimą.
Viena vertus, ji apima visą pasaulį, kita vertus, tai grėsminga būsena, iš esmės rodanti nepakankamą mūsų vystymąsi. Šiandien mums tampa akivaizdu, kad totaliai ir absoliučiai priklausome vienas nuo kito. Tai rodo visi tyrimai. Iš esmės, mūsų negebėjimas susivienyti yra visų nelaimių šaltinis. Mes patys komplikuojame sau gyvenimą, patys atimame sau pasitikėjimą, patys įnešame į jį baimės ir apribojimų. Kažkas trukdo mums teisingai susivienyti. O juk susivieniję atsikratytume didesnės dalies nelaimių.
Be to, galime tuo įsitikinti, pažvelgę į praeitą vystymosi kelią. Keičiantis kartoms augo žemės gyventojų skaičius, vystėsi kultūra, pramonė, kooperacija, bendradarbiavimas, abipusė priklausomybė ir t. t. Tačiau dabar mes priklausome vienas nuo kito ne dėl atlyginimo, uždarbio, bankinės sistemos ir verslo. Mes priklausome vienas nuo kito dėl žmogiškojo faktoriaus: mes negalime užmegzti tarpusavio ryšio, o dėl jo trūkumo mūsų gyvenimui trūksta patikimumo. Mes panašūs į sutuoktinius, kurie negali sugyventi tarp keturių sienų. Tačiau taip pat išsiskirti negalime, nes kito gaublio tiesiog nėra.
Taigi, patirtis ir tyrimai rodo, kad labiausiai pageidautina mūsų vystymosi forma – tai susivienijimas, tarsi balandėlių poroje. Jei žmonija sugebės susivienyti, ji suras laimę.
Tokiu atveju aišku, ką reikia daryti. Turime sukurti sau aplinką, kuri mokys mus, kaip teisingai susivienyti. Kartu prilygsime protingam berniukui, kuris, suprasdamas, kad turi augti teisingai, formuoja savyje atitinkamą aplinką. Pavyzdžiui, užeina pas kaimynus ir sako: „Aš duodu jums pinigų, kad jūs pradėtumėte pavyzdingai vienas su kitu vienytis ir rodyti man susitelkimą. Įtraukite mane į savo vienybę, vaizduokite ją kaip aktoriai, vaidinantys pjesę apie laimingą gyvenimą. Aš žinau, kad matydamas šiuos pavyzdžius augsiu gerai ir teisingai. Šitaip su jūsų pagalba aš noriu išsilaisvinti iš dabartinės padėties“.
Kitas pavyzdys: aš norėčiau mokytis muzikos, bet ypatingu noru nedegu. Man reikalingas „vilkikas“ – aplinka, kuri trauks mane pirmyn, viliodama puikiomis pasirinkto kelio perspektyvomis. Tada einu pas muzikantus ir prašau, kad jie ateitų pas mane vakaroti, muzikuotų, kalbėtų apie muziką, kurtų kažką šalia manęs… Visa tai daro man įspūdį, aš suprantu, kad muzika – tai didis menas, gilus ir labai svarbus. Tegul ir sumokėjau jiems, vis tiek mane žavi „sferų harmonija“.
Taip aplinka man padeda vystytis geruoju. Netgi jei priemonės atrodo dirbtinės, rezultatas yra visiškai tikras.
Čia svarbiausia – visuomenė. Šią visuomenę aš galiu sukurti pats, bet taip pat nėra jokios abejonės, kad ją man gali suformuoti protingi žmonės, mokantys pritaikyti šią priemonę. Pasaulyje yra daug mokslininkų ir specialistų, nusimanančių apie žmonijos vystymąsi, – reikia tik jiems padėti ir išgirsti, ką jie kalba. O kalba jie tą patį: mums verta apsupti save tokia visuomene, kuri visus veiks teisingai.
Tuomet pasuksime teisinga kryptimi ir laipsniškai vystysimės geruoju būdu. Mes būsime greitesni nei bėdos ir nelaimės, tykančios smogti iš nugaros. Vaizdžiai kalbant, greitai išsilukštensime savo „inkubatoriuje“, kad gyventume naujame, puikiame pasaulyje.

Iš 2011 m. gruodžio 28 d. pirmojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laikas nebėgtų veltui…

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>