Neskandink kitų šiandien, kad rytoj pats nebūtum paskandintas

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Visą gyvenimą rūpinuosi savimi – tiek instinktyviai, tiek ir sąmoningai, tyčia, apgalvotai. Kaip tokiu atveju galiu pakeisti savo prigimtį į visiškai priešingą? Kaip galiu pamilti artimą? Juk mylėti artimą reiškia mąstyti tik apie jį, atsiduoti tarnystei jam visu savo kūnu, visais savo gebėjimais ir priemonėmis, t. y. viskuo, ką turiu. Iki tokio laipsnio, kad man nieko nelieka, išskyrus šį noro duoti tašką, ir be perstojo rūpintis tuo, kad artimas jaustųsi kuo geriau.
Taip mama prižiūri savo vaiką. Pati gamta nukreipia ją nepavargstant rūpintis mažyliu, ir vienintelis dalykas gyvenime, dominantis ją, yra tai, kad vaikelis jaustųsi gerai. Ji galvoja tik apie tai, kaip jį paguldyti, kuo pamaitinti, kada pakeisti sauskelnes, ką dar padaryti, kad jam būtų tik geriau. Joks kitas rūpestis jai neegzistuoja.
Kaip pasekti jos pavyzdžiu, kad taip pat, su tokiu pačiu atsidavimu galėtum rūpintis visa žmonija? Juk tai nerealu!
Vis dėlto argi gali Gamta mums kelti neįvykdomus reikalavimus? Tuomet kodėl pasiekėme visiškai priešingą būseną? Kodėl visa galva panėrėme į rūpinimąsi savimi? Maža to, gyvūnai juk irgi nuolat rūpinasi savimi, bet žmogus nori dar ir uždirbti kitų sąskaita, išnaudoti juos, primesti jiems savo galią, savo nuomonę, paminti juos po kojomis. Jis mėgaujasi, pakilęs virš kitų. Be to, jam malonu, kai kitiems nors truputėlį blogiau negu jam, esančiam garbingesnėje padėtyje, palyginti su kitais. Žmogus nuolat save lygina su aplinkiniais ir tik šitaip supranta, kiek jam yra gerai.
Jeigu egoizmas privedė mane prie to, kad noriu jaustis aukščiau kitų ir man jų reikia tik tam, kad jausčiau savo pranašumą, kaip pakeisti savąją prigimtį ir pasiekti priešingą būseną?
Gal verta įsivaizduoti utopinę situaciją, kurioje rūpinuosi artimuoju ir dėl to jaučiu malonumą, kaip kad mama, besirūpindama kūdikiu? Tarkime, aš pamilsiu kitus taip pat, kaip ji, ir visada rūpinsiuosi jais. Gal tada pajusiu visišką savirealizaciją?
Beje, aš nematau jokių priemonių tam pasiekti. Kas gali mane tam įpareigoti?
Iš tikrųjų žmonija tūkstantmečius mąstė apie tai. Per visą žmonijos istoriją parašyta daug knygų, buvo bandymų įgyvendinti kažką panašaus – sukurti gerą aplinką, suformuoti atitinkamas organizacijas… Jau prieš šimtus metų įvairiuose pasaulio kampeliuose utopistai stengėsi sukurti sąlygas geriems žmonių tarpusavio santykiams. Vis dėlto įgyvendinti šiuos sumanymus taip ir nepavyko.
Vystydamiesi mes darėmės vis protingesni, vis geriau išmanantys žmogaus prigimtį. O dabar suprantame, kad nesugebame pakilti virš savosios prigimties. Gal tai ir gerai. Gal dėl to įgysime tam tikrų ypatybių. Vis dėlto suformuoti tokios visuomenės neįmanoma. Tai tikrai utopinis sumanymas.
Visuomenėje apsiribojame elgesio normomis, kad perdaug nekenktume artimui. Yra advokatai, buhalteriai, sociologai, psichologai, politikai ir kitų profesijų atstovai, reguliuojantys socialinius įstatymus.
Tarpusavyje mes jungiamės tam, kad gautume aptarnavimą. Pavyzdžiui, savivaldybė rūpinasi miesto tvarkymu, šiukšlių surinkimu ir kitais dalykais, vaikų darželiais, mokyklomis, kultūros namais ir t. t. Esame pasirengę atsižvelgti į kiekvieno poreikius, todėl, žinoma, mums verta vienytis. Juk tam kiekvienas už didmenines paslaugas moka santykinai mažą sumą. Šie dalykai mums suprantami, nes gauname realią, išmatuojamą naudą.
Deja, kalbant apie emocinę, jausminę žmogaus požiūrio permainą, kad pagal širdies šauksmą jis paisytų artimo, esame bejėgiai.
Ir iškart suprantame tą ypatingą, krizinę situaciją, kurioje šiandien atsidūrėme. Tai labai keista krizė, iš esmės susijusi su tarpusavio santykiais. Jau išbandytų egoistinių formacijų egzistavimo metu mes siekėme sukurti visiems patogesnę visuomenę, vienaip ar kitaip atsižvelgti į bendrus interesus. Suprantame, kad per didelis nepatenkintųjų skaičius prives prie susidūrimų ir nesutaikomų konfliktų, o tai gresia brolžudiškais karais. Visais laikais žinojome, jog mūsų egoizmui reikalingas tvirtas apynasris, kad nesuėstume vieni kitų.
Vis dėlto šie samprotavimai kildavo iš egoistinių sumetimų – supratome, kad tokia mūsų prigimtis ir turime laikytis tam tikrų ribų. Nors pasaulis ir žaižaruoja egoistinėmis apraiškomis, reikalingas bendras mechanizmas, padėsiantis užbėgti už akių protrūkiams, grasinantiems sunaikinti visa, kas pasiekta. Taigi žmonija sukūrė Pasaulinį banką, JTO ir kitas tarptautines organizacijas siekdama glaudesnio bendravimo, platesnio interesų rato paisymo.
Ypač per pastarąjį šimtmetį mes supratome būtinybę labiau paisyti vieni kitų. Du pasauliniai karai mums parodė, kad niekas nelaimi nežaboto priešiškumo situacijose – priešingai, galų gale nuo to pralaimi visi ir sumoka už tai didelę kainą.
Tad žmonija ir sukūrė įvairius sambūrius bei ryšio kanalus. Maskvoje ir Vašingtone netgi įdiegti „raudonieji mygtukai“ tam, kad iškilus grėsmei pasauliui galima būtų skubiai susisiekti. Čia egzistuoja tam tikras pasitikėjimas – šalims tiesiog aišku, kad po konflikto niekas neliks švarutėlis ir su pelnu. Taigi suvokiant, jog kitos išeities nėra, remiantis sukaupta ginkluote, galima kurti tam tikrą sąveiką ir bendravimo ryšį.
Viena vertus, tai – vis dar egoistiška, kita vertus, toks vystymosi posūkis vis dėlto priveda prie tarpusavio artumo. Nors mes vis labiau nekenčiame ir norime pribaigti kitus, tampa aišku, kad jie ne mažiau stiprūs, todėl verta vieniems kitų paisyti.

Iš 2012 m. sausio 11 d. 13-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo formulė

Tikslus nusitaikymas

Gyventi kitų rūpesčiais

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.