Klausimas: Kaip aš galiu žiūrėti į Kūrėją, jeigu Jis – davimo savybė?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kas yra savybė? Fizinė jėga? Argi aš galiu mylėti traukos jėgą arba jos nekęsti? Tarkime, ji gali man patikti su sąlyga, kad ji daro man ką nors gera. Bet tai nereiškia, kad aš myliu ją arba nekenčiu jos. Aš suvokiu, jog tai negyva materija ir žiūriu į ją remdamasis savo pojūčiu, nauda, kurią iš jos gaunu.
Aš mėgaujuosi saule. Bet argi aš ją myliu? Kokia gali būti meilė saulei, palyginti su meile augalui, gyvūnui ar žmogui?
Tai kaip aš galiu žiūrėti į Kūrėją? Visų pirma, apie Jį pasakyta: „Aš savo vardo nekeičiau“, „Šviesa yra absoliučioje ramybėje“, „Geras ir kuriantis gėrį tiek blogiems, tiek geriems“, Kūrėjas žiūri į mus su absoliučia meile.
Kita vertus, Kūrėjas vadinamas Didžiu, Baisiu ir t. t. Visas blogis kyla iš Jo, visas gėris – iš Jo. Kalbama taip prieštaringai, kad aš susipainioju.
Jeigu kas nors nesikeičia, tai negerai. Kodėl mums pasakojama, kad Kūrėjas nesikeičia?
Baal Sulamas savo antrajame laiške aiškina, kad jeigu tėvas žiūri į sūnų su absoliučia meile, tai vietoje meilės jame sukelia neapykantą. Juk nėra jokios reakcijos, ir sūnus mato, kad nesvarbu, kaip jis pats žiūri į tėvą, tėvas atsako jam absoliučia meile. Tai nesuteikia sūnui galimybės išauginti meilės, keistis, matyti ryšį, susiliesti. Tu tarytum esi prieš negyvą objektą, juk augalas kažkaip reaguoja, gyvūnas – dar labiau, o žmogus juo labiau. Tada teigiamos ir neigiamos reakcijos suteikia galimybę prasiskverbti vienam į kitą – taip formuojamas ryšys, abipusis įsitraukimas.
Bet jeigu Kūrėjas nesikeičia, o visuomet toks Geras ir Mylintis, tai ką aš galiu jausti Jam? Aš negaliu paisyti Jo. O jeigu negaliu Jo paisyti, tai iš viso palieku Jį, tarytum Jis neegzistuotų. Kodėl turiu paisyti kažko, kas nekinta?
Tai labai gilios sąvokos, kurias nagrinėjo ne tik kabalistai. Bet kabalistai norėjo pasakyti, kad Kūrėjas – visada „Ateik ir pamatyk“, taip aš atskleidžiu Jį. Neatskleidžiu Jo paties, Jo esmės, o tik materija apvilktą formą. Ir todėl, kai atskleidžiu Jį visoje Jo pilnatvėje, visiška ir tobula forma, kaip tik gali kūrinys atskleisti, tada Jo požiūryje atskleidžiu Jį kaip absoliutų, tobulą, amžiną, gerą ir kuriantį gėrį.
Bet visose kitose savo būsenose pagal savo sugedimo laipsnį matau gėrį ir blogį iš Jo pusės, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus.“ Ir tada turiu galimybę žiūrėti į Jį priklausomai nuo savo trūkumų ir atitinkamų ištaisymų, matyti Jį gerą ir blogą. Bet vėliau turiu tikėti tuo, ką sako didieji kabalistai, kurie atskleidė tikrąją Jo formą, kad Jis – absoliučiai geras ir kuriantis gėrį.
Turiu tai susieti su savo norais: šiuo momentu matau Kūrėją tokį, kiek mano norai yra ištaisyti ar sugadinti, o kai pasieksiu Jį laiptų viršuje, tai atskleisiu Jį kaip gerą ir nešantį gėrį.
Tada manyje nėra prieštaravimų, o tik judėjimo pirmyn žemėlapis, kuriame mano santykis su Kūrėju graduotas. Taip suvokiu, kad keičiuosi pats, todėl mano akyse keičiasi Kūrėjas.
Ir aš dėkoju Kūrėjui už tai, kad Jis sudarė šiuos paslėpties pakopų laiptus, kurie suteikia man galimybę įgyti ryšį su Juo. Kitaip neturėčiau galimybės užmegzti ryšio su Tobuluoju.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai saulė pasilieka zenite

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?