Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Dvasinis darbas, Grupė

Dvasinio vystymosi priemonė – tai darbas grupėje, kai aiškinamės, ar norime jungtis vienas su kitu. Galiausiai pamatome, kad visiškai nesugebame vienytis ir nenorime šito, visiškai atstumdami tarpusavio ryšį.
Prieš šį ryšį sukyla visa mūsų prigimtis. Mes pasiruošę iškęsti viską, išskyrus jį. Yra tokių santykių, kurie mums netgi malonūs, ir patys jų siekiame. Bet tokiam ryšiui su draugais, kai kiekvienas tarnauja visiems kitiems, mūsų širdis niekada nepritars.
Tik toks ryšys ir vadinamas susivienijimu, kai kiekvienas veikia tarytum į elektrinę schemą įlituotas elementas ar variklio detalė. Taip yra kiekvienoje tobuloje sistemoje, kur kiekvienas elementas priklauso visai sistemai ir turi atlikti savo darbą, vykdyti savo pareigas kitų sistemos dalių atžvilgiu.
Tam reikia anuliuoti savo ego. Žmonės, kurių egoizmas nelabai išvystytas, pasiruošę būti kartu su visais, jiems lengva suartėti, jausti vienas kitą, būti draugais. Bet kuo stipriau žmogus vystosi, tuo smarkiau išauga jo egoizmas ir jam darosi vis sunkiau jungtis su kitais. Jis iš viso nejaučia, kad turi draugų.
Seniau, net prieš keletą dešimtmečių, žmonės jautėsi artimesni vienas kitam. Šiandien – kiekvienas sau. Mes net neatkreipiame dėmesio, kaip stipriai kiekvienas iš mūsų įsitvirtina savo nišoje. Mes slepiamės už kompiuterio ekranų ir laikome tai ryšiu. Mums taip patogiau, geriau! Tokia tapo visa žmonija.
Yra įvairių metodikų, skirtų žmonių norui vienytis pažadinti, daugiausia pagrįstų nacizmu, fašizmu, fundamentalizmu. Visa tai skirta masių solidarumo jausmui sukelti. Tai šiek tiek pristabdo jų psichologinį vystymąsi, o tada tampa patogiau juos valdyti.
Bet dvasiniame vystymesi du vienas kitam prieštaraujantys požiūriai yra suderinami. Viena vertus, žmogus turi būti labai išsivystęs, didelis individualistas. Kiekvienas turi jaustis visiškai atsiskyręs ir nesusijęs su niekuo kitu. Jis iš viso tarytum nepriklauso šiam pasauliui, taip iš jo išsiskiria.
Kita vertus, iš mūsų reikalaujama susivienyti tokia jėga, kad kiekvienas iš viso save anuliuotų, prieštaraudamas savo norui anuliuoti kitus. Tai pats nerealiausias reikalavimas, koks tik gali būti mūsų pasaulyje, prieštaraujantis visai žmonijos raidos tendencijai. Juk žmonija, egoizmui augant, vis labiau skaidosi. Kiekvienas vis labiau tolsta nuo kitų ir slepiasi už savo kompiuterio ar mobiliojo, už savo buto sienų.
Kiekvienas gyvena susikurtoje nišoje. O iš mūsų staiga reikalaujama elgtis priešingai: išeiti iš savo nišos ir susijungti širdimi ir siela. Juk mums atsiskleidžia, kad vienybė – didžiausia vertybė.
Tai neduoda mums jokios naudos, išskyrus tą, jog tai yra tiesa. Todėl nepaprastai sunku priartėti prie atsidavimo ir meilės vertybių, jeigu savyje, savo jausmuose nerandame tam pateisinimo.
Bet tokiu principu veikia Aukštesnysis pasaulis! Jeigu norime priimti šias vertybes, visiškai priešingas mūsų dabartinėms, mums būtinai reikia prisitraukti pagalbon Aukštesniąją jėgą, kuri mus paveiks ir pakeis.
Šito ir reikia prašyti studijuojant. Juk studijuojame veiksmus, vykstančius aukštesniojoje pakopoje: davimo, meilės, jungimosi veiksmus – sielų sistemos darbą. Tai ne kažkokia negyva mechaninė sistema, o gyva – jausmų ir proto, veikiančių pagal abipusio atsidavimo dėsnius (viena pakopa gauna kitą, tik visiškai anuliuodama (atiduodama) save), sistema.
Mes studijuojame, kaip santykiauja norai, susiję atsidavimu, ir norime prilygti jiems – pažinti juos, užmegzti ryšį su jais, įeiti į tą pačią būseną. Tokiu būdu prisitraukiame prie šios būsenos, pasiekiame, kad mus paveiktų jėga, vadinama grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Mokantis ir reikia galvoti apie šias aukštesniąsias būsenas, apie tai, kaip egoistiniai norai ištikimai veikia, atsiduodami vienas kitam.

Iš 2012 m. rugsėjo 19 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užauginti tikrą norą

Meilės trikampis

Apie meilę ir neapykantą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.