Pasaulis be turinio

Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Žmoguje išbalansuoti mąstymo ir noro mechanizmai, ir jis nežino, kaip sureguliuoti pusiausvyrą tarp jų. Tuo, iš esmės, ir turėtų žmonėms padėti integralus auklėjimas, kuris mums šiandien būtinas.
Anksčiau nejautėme ypatingų problemų šioje srityje. Dar prieš keletą dešimtmečių net nejautėme artėjančios nelaimės. Mūsų mintys ir norai sudarydavo paprastas kombinacijas, kurios derėdavo tarpusavyje. Laikui bėgant mes vis artėjome prie integralių tarpusavio ryšių – ir prasidėjo sutrikimai.
Šiandien perimame vienas iš kito daugybę minčių ir norų. Pasaulis susimaišė: visi daro įtaką man, o aš – visiems. Dėl to aš negaliu tiesti kelio, laikytis krypties, susibalansuoti savo jėgomis. Turiu mažą potencialą, o supantis pasaulis į mane spinduliuoja ištisus srautus „fluidų“. Svetimos mintys ir norai nuolatos spaudžia, užlieja įvairių diapazonų bangomis ir be perstojo skalauja mano sąmonę.
Galiausiai žmogų pagauna sūkurys ir jis nebežino, kaip elgtis. Tai labai rimta problema. Dėl to kyla potraukis į narkotikus, noras atitrūkti nuo pasaulio, kuriame neįmanoma apsiprasti. Neturėdami išeities žmonės išsiugdo apsaugines elgesio klišes, bando atsiriboti nuo aplinkinių abejingumo, veidmainystės, paniekos siena.
Tai matome stebėdami jaunimą ir daugelį kitų visuomenės sluoksnių. Vyksta savotiškas bėgimas nuo pasaulio į tam tikrą nišą. Aš negaliu palaikyti teisingo, geranoriško, harmoningo ryšio su aplinka, negaliu suvokti visų išorinių poveikių, subalansuoti jų savyje ir paversti geru, jaukiu jausmu. Atvirkščiai, jie išmuša mane iš vėžių ir atima jėgas. Taigi nesiimu jokių priemonių – tiesiog įsijungiu per televiziją rodomą serialą ar futbolą ir žiūriu į ekraną, gurkšnodamas alų. Man šito pakanka.
Vadinasi, nesugebėjimas pažaboti plačiosios aplinkos poveikio padaro mane uždarą, priverčia būti paprastesnį, primityvesnį, apriboja mano vystymąsi ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Aš net nenoriu tuoktis ir susilaukti vaikų. Tik ieškau kažkokio kampo, kuriame galėčiau pasislėpti: „Tai – mano, ir man daugiau nieko nereikia.“ Mano draugai – internete, ir nesusitikinėju su jais norėdamas gerai pralesti laiką. Jeigu kur ir išeinu, tai be jų.
Šiandien net porinius šokius partneriai šoka metro atstumu vienas nuo kito, neapsikabindami ir nesikuždėdami į ausį… Šokėjai stengiasi išlaikyti atstumą – štai tau ir atėjome pašokti drauge.
Žmogus nebenori išlįsti iš savęs. Viduje jaučiasi saugiau. Neduok Dieve susiliesti su kuo nors. Jam sunku nuolatos priešintis šiai problemai – rūšiuoti savo norus ir mintis, dirbti su išorės poveikiu. Jis to nesugeba.
Tad ir įsiviešpatauja gatvės šokių kultūra, susiformavusi iš gatvės įpročių, bulvarinių juokelių ir aikščių šūkių. Šiame mieste mes tiesiog praeiviai – prasilenkiame vieni su kitais nenorėdami bendrauti. Be to, vyriausybės priverstos šiuo klausimu pataikauti visuomenei, nes nori palaikymo per rinkimus. Galiausiai tušti santykiai tampa bendra dalia ir plačiai pasklinda per žiniasklaidą.
Tokia mūsų amžiaus liga ir sergame ja visi – juk esame susiję tarpusavyje. Šią bendrą negalią sukėlė itin patogeniška atmosfera visuomenėje. Todėl neįmanoma nė vieno išgydyti atskirai, sutvarkyti jo mintis, išmokyti nuolatos palaikyti pusiausvyrą savyje. Daugiausia, kuo galime padėti atskiram žmogui, tai „pastatyti jį ant kojų“, truputį atriboti jį nuo išorinių poveikių, dažniausiai neigiamų.
Bendrai paėmus, šiuolaikinė aplinka taip veikia žmogų, jog mums būtina pasirūpinti visos visuomenės pusiausvyra. Kito sprendimo nėra.
Juk šiandien „sveikiausias“ tas, kuris nusileidžia iki „gyvūniškos“ pakopos. Žiūriu televizorių, kalbu telefonu, naršau intenete, juokiuosi ir verkiu, blaškausi nuo vieno prie kito – o šalia manęs miega katinas, kuris viskam abejingas. Tik ausį pajudina, kai aplinkui kyla per daug triukšmo. Tai štai, jeigu noriu pasveikti, bet nesirūpinu teisingu aplinkos poveikiu, tai man belieka tik viena – būti tokiam kaip šis katinas…

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kol kas dar nesugalvota ekskursija į Pragarą…

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.