Nesidrovėkite keistis

Realybės suvokimas

Baal Sulamas, „Kūnas ir siela“. Kūną galima įsivaizduoti kaip nepriekaištingai veikiančią elektros mašiną su laidais, nusidriekusiais į smegenis. Jie pradeda veikti kontaktuodami su išoriniais faktoriais, ir nukreipia į smegenis savo atsiliepimus: skausmą arba malonumą. O smegenys nurodo tam tikram organui, ką daryti.
Klausimas. Išeina, kad visi kūno pojūčiai, visas jo gyvenimas – lyg „filmas“, kuris jam yra rodomas?
Atsakymas. Čia persipina du požiūriai: subjektyvusis ir objektyvusis. Iš principo, jei jau matai, suvoki tam tikrą pasaulio vaizdą, tai negali jo užbraukti ir laisvai priskirti vaizduotės žaidimui. Taip, galimas daiktas, kad kalbama apie fantaziją, tačiau ši „fantazija“ – mūsų gyvenimas, ir mes turime ją priimti kaip tikrovę.
Klausimas. Tuomet kur yra tiesa?
Atsakymas. Nėra tiesos, viskas reliatyvu, viską įvertina žmogus. Žemėje gyvena septyni milijardai žmonių, ir kiekvienas turi savo tiesą. Juk mes neturime absoliučių kriterijų, kuriais galima būtų patikrinti tiesą. Visi mes kabome tuštumoje, kaip kad kabo Žemės rutulys, kaip ir visa Visata, –  kas žino, kur ji „pakabinta“? Dabar tu gyvas, tačiau kažkada mirsi – ir kas tai valdo? Kieno rankose yra siūleliai?
Mes savo dabartinėje būsenoje, neturėdami pagrindinių etalonų, nesugebame atlikti absoliučių matavimų. Mes sugalvojome daugybę reliatyvių skalių ir matavimo vienetų: Grinvičas, kilogramas, metras, kulonas, omas – tačiau tai sąlyginiai dydžiai lyginamiesiems matavimams atlikti. Jie tik patvirtina faktą, kad iš tiesų neturime ko įsikibti ir iš tikrųjų nieko negalime išmatuoti.
Mes nežinome, kas yra tiesa, ir tarpusavyje sutariame dėl tam tikrų sąlyginių palyginamųjų rėmų. Juk normaliam gyvenimui būtina bendra kalba – kaip kitaip mes realizuosime savo tarpusavio ryšį ir pelnysimės vienas iš kito?
Taigi tiesos nėra. O ir niekam jos nereikia. Juk jei išryškės kažkas neginčytina, man reikės tai priimti kaip faktą – o aš labiau vertinu savo „tiesą“. Taip, mes galime pasiekti absoliučius dydžius, tačiau egoizmas neleidžia mums to, ir todėl mes panirę į reliatyvumą, į permainingumą.
Reikia priprasti prie tokios padėties, sutikti su tuo, priimti kaip faktą. Tai normalu, jei aš parodau, kad pasikeičiau nuo praėjusios dienos. Būtent judėdamas pirmyn žmogus supranta, kad nėra nieko tikslaus, patikimo, nepajudinamo. Jei vakarykštis gėris atrodo man gėris ir šiandien, vadinasi, aš sustingau – netgi ne augaliniame, o negyvajame lygmenyje. Ir atvirkščiai, žmogiškajame lygmenyje aš kiekvieną dieną matau „apverstą pasaulį“. Juk kiekviena kita pakopa priešinga ankstesnei.
Dvasiniame kelyje aš ne šiaip sau nauju papildau tai, ką turiu, o kiekvieną kartą keičiuosi – ir drovėtis čia nėra ko. Nereikia atrodyti „nesugriaunama uola“ – visi mes nuolat keičiamės, ir tai gerai. Tik vaikai, amžinai nenurimstantys ir nenutylantys, gali augti.
Taigi mes negalime nustatyti nieko absoliutaus, ir todėl turime vadovautis tik tuo, ką matome, priimdami šį vaizdą kaip tikrą. Tiesa viena – nėra nieko pastovaus, viskas keičiasi žmogaus atžvilgiu.

Iš 2012 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>