Kasdienė ir dvasinė gėda

2013-05-7

Klausimas: Kuo skiriasi dvasinė gėda nuo gėdos, kurią jaučiame kasdieniame gyvenime?
Atsakymas: Kasdienė gėda – tai egoistinė gėda, kylanti iš mano noro apginti savo išdidumą. Dvasinė gėda kyla, kai jau sumažinu norą, kai nesirūpinu savimi, nesigėdiju savo prigimtinių savybių. Aš išgyvenu visiškai dėl kitko.
Man būtinas gėdos jausmas! Pats jo ieškau savo dvasiniame vystymesi, nes jis suteikia man didžiulių jėgų. Jei dabar tave dėl ko nors sugėdyčiau, įsivaizduok, kaip įsikarščiuotum, kokią tai suteiktų tau jėgą, judrumą! Tu jau nebesėdėtum taip ramiai apsnūdęs kaip dabar, o pradėtum muistytis, kol užgesintum šią gėdą. Tu dar savaitę nerimautum dėl to, kol pagaliau nusiramintum.
Esi pasiruošęs viskam, kad tik pašalintum savo gėdos priežastį, ir nenurimsi, kol viskas negrįš į savo vietas. Jeigu kuris nors žmogus tapo tavo išgyventos gėdos kaltininku, padarysi viską, kad atkeršytum jam. Žmonės būna daugiau ar mažiau ūmūs, bet kiekvienas patiria panašius jausmus.
Klausimas tas, ar galėsiu pasiekti tokią būseną, kai įprastinė gėda manęs neveiks, o gėdysiuos tik to, ar mano indėlis į visuomenę pakankamas, ar dalyvauju joje, ar įdedu, ką privaląs ir šiek tiek daugiau? Tik to gėdysiuosi.
Tarsi prikaišiotume kam nors: „Ar tau ne gėda?“, t. y. rodytume jam, kad jis nekreipia dėmesio į aplinkinius. Štai nuo šio taško pradedu taisytis.
Tada mano asmeninės savybės apskritai neturi reikšmės, juk tai − žemiškas charakteris. Ar matėte, kad gyvūnai ko nors gėdytųsi? Ar esate sutikę katiną, kuris nuraustų, užtiktas vogčiomis belakantis grietinę?
Gyvūnui nereikia gėdytis. Bet žmogui mumyse, kurį pradedame ugdyti, gėda. Gėdos jausmas priklauso būtent žmogui: jis išgyvena dėl to, ar duoda kitiems, ar atneša gėrį visiems, ar realizuoja savo paskirtį bendroje sistemoje.