Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Vyras ir moteris

Klausimas: Poros gyvenime būna akimirkų, kai ji patiria didžiausią, su niekuo nepalyginamą  laimės pojūtį, nutvieksiantį kasdienybę ryškiu blyksniu. Pirmą kartą tai pajutę nustembame, kad kažkas panašaus apskritai įmanoma. Juk anksčiau apie tai net neįtarėme…
Atsakymas: Manau, kiekviena pora, jei tik ji kuria savo tarpusavio santykius remdamasi jausmu, o ne sausu išskaičiavimu, patiria bendrumo akimirkų, kai partneriai tarsi gyvena vienas kitame, persmelkia vienas kitą, kai tarp jų atsiranda toks rezginys, tarpusavio persismelkimas, nuo kurio nepabėgsi. Giminingumas, artumas, pasiekiantis vienybę, tiesiog svaigina, ir šiame meilės proveržyje jie pameta galvą.
Tačiau tai trunka tik keletą minučių, geriausiu atveju keletą dienų ir tik kartkartėmis – keletą savaičių. Čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių, nuo laikotarpio, gyvenimo „juostos“, per kurią einame. O paskui „iliuzija“ dingsta…
Iš kur tai atsiranda? Tai kyla iš Gamtos, kad mes suartėtume vienas su kitu ir galėtume tarpusavyje sukurti tam tikrą derinį,  vadinamą „šeima“. Be šių akimirkų mes kaip ir gyvūnai sueitume „pagal grafiką“ ir vėl išsiskirtume, valdomi vidinės prigimties. Tačiau, kadangi esame žmonės, turime išsaugoti mūsų tarpusavio santykius metų metus ir todėl Gamta rodo mums pavyzdį, kaip tai daroma.
Ji rodo, kaip pratęsti šį vienybės ir abipusio įsijungimo karštį taip, kad jis atimtų žadą, „svaigintų“ ir nepaleistų, kad verstų nuolatos galvoti apie partnerį, viena vertus, įliedamas į mane gyvenimą, o kita vertus, neleisdamas kreiptis į  bet ką kitą, pripildydamas jausmus ir atimdamas protą… Šį pavyzdį matome viduje ir išorėje, bet, šiaip ar taip, jis ateina iš aukščiau, iš išorės, – įsiliepsnoja, o paskui gęsta.
Reikia mokyti žmones, kaip sulaikyti tokias akimirkas, kaip „pratęsti susižavėjimą“, jį stiprinant ir vystant, pasitelkus protą. Būtent padedant protui pajausiu ankstesnįjį jausmą, bet dabar jis jau bus subalansuotas: aš nepamesiu galvos ir galėsiu su juo gyventi daug metų, vystydamas ir prižiūrėdamas jį. Įsiliedami vienas į kitą mes su partneriu ne tik neprarasime  amo nuo emocijų pertekliaus, o galėsime dalytis įspūdžiais ir išgyvenimais, juos matuoti ir aptarinėti. Mes iš tikrųjų aiškiau perduosime vienas kitam mus jaudinantį  jausmą, stiprindami ir iškeldami jį kaskart vis aukščiau visų gyvenimo peripetijų, aukščiau įpročio, kuris iš visko atima skonį.
Štai kodėl prie jausmo reikia prijungti protą, kitaip tariant, metodiką ir mokslą. Turime mokyti žmones meilės.
Klausimas: Ar galima protu išmokti mylėti?
Atsakymas: Prisiminkime, kas įvyko, kai partneriai pirmą kartą pamatė vienas kitą. Tai galėjo įvykti per pirmąjį atsitiktinį susitikimą arba, priešingai, visus metus jų keliai kaskart susikirsdavo, bet vieną kartą jie staiga pajuto tam tikrą impulsą – iš tikrųjų pastebėjo vienas kitą, kiekvieno viduje tarsi „užsidegė lemputė“. Kodėl taip vyksta, mes nežinome. Panašias akimirkas siunčia pati Gamta. Tačiau mums tinkamai jų neprižiūrint, jos netyčia išeina – taip pat, kaip ir atėjo.
Tik itin retais atvejais šis jausmas išlieka ilgai – jei žmonės į tai linkę, nes dar tėvų namuose priprato jį saugoti. Apskritai labai svarbus įdirbis, kurį mumyse paliko ankstesnis gyvenimas: ar matėme panašius pavyzdžius namuose?  Ar tai įkvėpdavo? Juk paprastai mes atkuriame visa tai, ką sukaupėme šeimoje, kol augome.
Šiuolaikiniame pasaulyje skyrybos tapo norma ir vos ne taisykle. Sunku rasti sutuoktinį, kuris būtų ištikimas, kuris neįtarinėtų savo „antrosios pusės“, nepagalvotų apie skyrybas, nors ir kenčia bendrą gyvenimą, dažniausiai iš beviltiškumo. Ir todėl žmones būtina mokyti „meilės kursuose“. Neverta pasikliauti „spontaniškais“, atsitiktiniais, nekontroliuojamais blyksniais. Priešingai, mes priimame nutarimą, kad patys gimdysime ir puoselėsime tarpusavio meilę, ją vystysime. Mes nelaukiame jokių prošvaisčių iš nežinomo šaltinio, o tvarkomės patys. Ir tuomet, kad ir kas nutiktų  mūsų ilgo gyvenimo laikotarpiu, mes pajėgsime palaikyti meilės ugnį taip, kad ji nuolatos teiktų mums paramą, užtikrindama nuostabų, saugų jausmą, kuris šildytų mus visuose gyvenimo etapuose.
Aš jau mokykloje įvesčiau šį kursą , nelaukdamas, kol pasimetusios poros paprašys pagalbos ar patarimo nežinodamos, kaip susigrąžinti buvusį jausmą, kaip galutinai nenutolti vienam nuo kito iki pat visiškos šeimos griūties. Panašiai kaip ir kitų problemų atveju, čia visa esmė – auklėjimo trūkumas, supratimo, gebėjimų ir įgūdžių, be kurių tiesiog neįmanoma apsieiti, nebuvimas…

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-io pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės chemija

Šeimos santykių adapteris

Amžina meilė

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.