Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Dvasinis darbas

Tinkama grupės pažanga – kai iš aukščiau mums nesuteikiama jokios motyvacijos. Kūrėjas neteikia mums jokių priežasčių keliui pateisinti. Mes nematome gerų mokymosi, kabalos platinimo, kitų veiksmų rezultatų – atvirkščiai, mus visur ir nuolat turi persekioti nesėkmės. Tuomet susitelkę mes pareikalausime Kūrėjo atsiskleisti mumyse, ir tai taps mums „degalais“. Kitaip mes, egoistai, nepajėgiame atverti savo indo, atskleisti Kūrėją ir pakilti.
Negalima nusileisti iki žavėjimosi savo pasiekimais, iki egoistinio išdidumo, patiriamo dėl to, kad dirbai kabalos platinimo tikslu, negalima matuoti savo pažangos pagal pasiektus rezultatus ir pritrauktų žmonių kiekį. Mes nenorime grįžti į vaikišką puikavimąsi. Mes vertiname ir gerbiame būseną, kai mūsų egoizmui, norui mėgautis visiškai nėra už ko užkibti, nėra jokio pripildymo, sėkmės, džiaugsmo pojūčio – nėra nieko. Ir mes dėl to nepatiriame malonumo, antraip tai jau būtų apdovanojimas. Juk yra tokių, kuriems patinka kentėti, – tai suteikia jiems adrenalino.
Kūrėjas mums atliekant kabalos platinimo veiksmus turi teikti tik „degalus“, kurie vadinami davimo jėga, – ir jokio mūsų sėkmės patvirtinimo. Juk jei ir be Jo viskas seksis, mums Jo nereikės. Turime pajusti tamsą savo nore mėgautis tam, kad pareikalautume Kūrėjo pagalbos. Egoistams nereikia Kūrėjo, nes jie nori panaudoti Jį dar didesniam egoistiniam prisipildymui.
Mums reikia ne pripildymo, o Kūrėjo pagalbos mūsų veiksmuose – mes prašome „degalų“, kad įstengtume dirbti, daugiau mums nieko nereikia. Mes saugomės nuo apdovanojimo. Kūrėjas siūlo mums pripildymą, atskleidimą, o mums reikia pradėti kurti sau ekranus, apribojimus. Esame sunkioje situacijoje, nes mūsų automobilis lekia pirmyn be jokio benzino, o mums tenka spausti stabdžius užuot didinus greitį.
Dvasiniame kelyje nėra greičio pedalo, tu visąlaik spaudi stabdžius saugodamasis, kad pripildymas nesugundytų, nesuviliotų tavojo noro mėgautis. Antraip tu nusidėsi.
Mūsų užduotis dabar – ne jaudintis dėl savo nesėkmių, o sužadinti sau įkvėpimą vien dėl to, kad gauname laimingą galimybę priartinti žmones prie susivienijimo pagal tikruosius dėsnius. Jeigu turime tokią galimybę, mums nieko daugiau nereikia. Tai vadinama Kūrėjo darbininku: tik kad paliktų mums galimybę dirbti – ne didesnę nei „adatos ąselė“, į kurią galima įverti darbinį siūlą, ir to gana.
Tokia kryptimi mes turime pratęsti Sankt Peterburgo kongresą, kad nejaustume sėkmės savo egoistiniuose noruose, o, atvirkščiai, pakeistume juos į norus duoti. Tikėkimės, kad galėsime atlikti šį darbą iki kito kongreso, vyksiančio kitų metų vasarį Izraelyje. Tai bus labai rimta pažanga.

Iš 2013 m. rugpjūčio 1 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos žmonijos lego

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas


Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>