Meilės atgimimas

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas: Šiandien žmonėms vis sunkiau užmegzti intymius santykius su priešinga lytimi. Be to, kalbame ne tik apie asmeninį, kasdieninį gyvenimą, – reikia tokio ryšio, kuris suteiktų naują impulsą ir leistų laisvai kontaktuoti su visais žmonėmis.
Kalbame ne apie kosmetinius pataisymus, o apie kūrimą nuo nulio, nuo paties pirmojo, pagrindinio etapo, kai du žmonės susitinka ir tarp jų kažkas įsižiebia. Abu žiūri vienas į kitą tarsi užburti. Kažkokia jėga netikėtai įtempia tarp jų siūlą ir perveria širdis – procesas prasideda.
Upės knygų, filmų ir tyrinėjimų išskiria įsimylėjimo momentą. Šios akimirkos ieškome visur, ir jeigu santykiai užsimezga be jos, apninka abejonės dėl jų tikrumo ir tvirtumo.
Iš tiesų, susiduriame su jausmu, kuris aplipintas didžiuliais įspūdžių, išgyvenimų, stereotipų, klaidų, sąmyšio sluoksniais.
Sakykite, ar Jūs kada buvote įsimylėjęs?
Atsakymas: Kiekvienas pasakytų, kad tai jam ne kartą atsitiko, bet ar taip yra iš tikrųjų? Kiek kartų turėtų būti?
Turime skirstyti savo santykius su žmonėmis pagal ryšio lygmenis. Negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje jie priklauso nuo galimybės kontaktuoti. Pavyzdžiui, skirtingi daiktai ir medžiagos sąveikauja dėl magnetizmo, elektrinio krūvio, valentingumo ir t.t. Augalai pasinaudoja gyvūnų pasaulio – bičių ir kitų vabzdžių – paslaugomis, bet irgi pagal atitinkamas fizinio ryšio, ore ir ant žemės esančių žiedadulkių absorbcijos bei kitas galimybes. Šiaip ar taip, abu elementai turi būti pasirengę kontaktui.
Ypač aiškiai tai matoma tarp gyvūnų: jie susitinka tam tikru laikotarpiu ir renkasi tinkamiausią porą pagal tikslius požymius ir kriterijus. Svarbiausias kriterijus aiškus: „Ar mūsų susivienijimas duos pačių geriausių rezultatų?“ Partnerių pasirinkimo esmė labai paprasta, praktiška, natūrali ir jų neklaidina, kaip kad būna su mumis – žmonėmis. Gamta neleidžia klysti. Ten viskas aišku: kas stipresnis, apkūnesnis arba jaunesnis, arba kurio statusas aukštesnis, tas ir geresnis. Pasirinkimą visada lemia didesnis palikuonių vedimo potencialas, ir kiekvienas ieško tokio partnerio, kuris parūpins geriausių jauniklių. Taigi, partnerius veda mintis pratęsti giminę – taip gamta juos valdo.
Žmonių santykiai šia prasme labai painūs ir sudėtingi. Čia ir slypi problema: viena vertus, gebame pakilti aukščiau gyvūninės pakopos, o kita vertus, galime pulti dar žemiau, nes nesugebame megzti tarpusavio santykių net pagal gyvūninį modelį. Gyvūnai neklysta, o mes, vis tobulėdami, klystame dar labiau.
Todėl būtina išsiaiškinti, kas gi iškelia mus aukščiau gyvūninio lygmens ir lemia kilimą arba kritimą. Kodėl gamta viską taip suformavo? Galbūt dėl to, kad teisingai vystytumės, išmokdami šias pamokas? Juk kalbame apie stipriausią instinktą – seksualinį poreikį, kuris eina iškart po instinkto maitintis. Be valgio neišgyvensiu, bet jeigu maistu jau apsirūpinau, iš karto pradedu ieškoti partnerio ir sekso.
Bet štai bėda: šis galingiausias instinktas išfokusuotas. Su mityba viskas aišku: kai labai norisi valgyti, svarbiausia – pasisotinti, nė nesvarbu kuo, net jeigu tai prieštarauja įpročiams. Tačiau dėl „esminio instinkto“ painiojuosi:
• Viena vertus, man reikia paprasto gyvūninio sekso. Jeigu užsimaniau, tai nekeliu išankstinių sąlygų ir esu pasirengęs bet kokiems kompromisams – kad tik patenkinčiau savo poreikį.
• Kita vertus, be sekso aš ieškau ir kažkokio vidinio ryšio.
Štai taip mes su partneriu ir prašaunam, supainiojam vienas kitą, trokšdami ištempti tarp mūsų siūlą, arba, priešingai – jį nutraukti. Nežinome, kaip suderinti šiuos du poreikius. Žvelgiant iš gyvūninio požiūrio taško, kriterijai aiškūs: partneris turi būti iš mano aplinkos, iš to paties kaimo, iš tos pačios vietovės, to paties auklėjimo, tų pačių moralės normų, mitybos įpročių (tai paprastai svarbu vyrams), vertybių… Kitko senais laikais vyrai ir neieškojo, kai rinkosi sau žmoną. Neatsitiktinai gyvūnų pasaulyje patelės patrauklumu nepasižymi, o gražūs – patinai. Taigi, svarbus buvo ne grožis, o fizinė sveikata, ji ir buvo pagrindinis pasirinkimo kriterijus.
Jeigu kalbėtume apie nuolat apdainuojamą meilę, jos šlovingoji eisena prasidėjo ne iš karto. Liaudies santuokoms meilės nereikėjo, ji nebuvo populiari, meilė tebuvo aristokratų pramoga, tam tikros patinų varžybos, panašios į vykstančias gyvūnų pasaulyje. Praktiškai vyras pirkdavo žmoną, o tada ji pradėdavo juo rūpintis, jausti jam jausmus ir  po kurio laiko jis tapdavo jos (vyru). Daugeliu atveju tai būdavo pripratimas. Tokia šio reiškinio prigimtis, ir kol egoizmas tilpo natūraliuose rėmuose, žmonių požiūris į šeiminį gyvenimą buvo paprastas, praktiškas ir dalykiškas.
Bet, bėgant laikui, egoizmo vystymosi kreivė kilo aukštyn ir viduramžiais įgavo naują „prekių ženklą“. Pirmiausiai tas pokytis apėmė aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, nes jų ego augo greičiau, o po to prasiskverbė ir į kitus. Visgi ir iki šiol pačiose įvairiausiose pasaulio vietose galima pamatyti, kad žmonės į šią gyvenimo briauną žiūri paprasčiau, be „aukštų materijų“, nesipainiodami jausmuose – ir sukuria geresnius santykius nei tie, kurie priėmė egoizmo diktuojamą požiūrį.
Šiandien egoizmas reikalauja iš mūsų emocijų audros, nuolatinių žaidimų ir triukų, kurie suteikia mūsų gyvenimui žavesio. Tokiais „malonumais“ tenka maitinti mūsų išaugusį egoistinį norą. Dar prieš kokius 100 metų žmonės buvo toli nuo šito, o jau šiandien stebimės, kaip greitai pasibaigė meilės žygis per pasaulį. Žmonės nebemoka megzti darnių tarpusavio santykių. Nors praeitame amžiuje dar tikėjomės, kad pavyks, šiame prasidėjo kritimas: su kiekvienais metais vis mažiau gebame sukurti gerą, stiprų ryšį tarp partnerių. Šeimos institutas griūna, ir mes žengiame į naują etapą. Mūsų egoizmas taip išsivystė, kad nebemokame ir net nebemėginame užmegzti tiesioginio ryšio tarpusavyje. Mums paprasčiau bendrauti telefonu, internetu, o ne tiesiogiai. Taip tikimės apsaugoti savo ego nuo praradimų. Jeigu ir nutiesiame tarpusavyje kažkokius siūlus, mūsų apsauga nuo asmeninio artumo tokia stipri, kad neleidžia nusimesti vidinių apdangalų ir apsinuoginti viduje vienam prieš kitą taip pat, kaip to reikia kūniškajai meilei.
Kaip bevertintume, faktai yra būtent tokie. Mumyse kirba noras, bet mes negalime jo patenkinti. Gal ir norėčiau sielą pripildyti pojūčiu, pasemtu iš priešingos lyties, iš kontakto, papildančio mūsų fizinį ryšį, bet nesugebu. Tiesiog nesugebu. Lyg  manyje stovėtų barjeras, neleidžiantis atsiverti. Aš matau, kad partneris jaučia tą patį. Galbūt moteriškajai prigimčiai tai lengviau, visgi ir moterys ilgainiui apsigaubia tokiu vidiniu apvalkalu, kurį labai sunku nuplėšti.
Galiausiai visą mūsų gyvenimą sudaro virtualūs ryšiai. Visą dieną aptarinėjame ir posėdžiaujame, susirašinėjame elektroniniais laiškais, kalbamės telefonu, naršome socialiniuose tinkluose… Šią dienotvarkę suformavome, nes turėjome vidinį poreikį išfiltruoti ryšius per įvairius prietaisus.  Mūsų egoizmui, kurį prietaisai aptarnauja, reikia būtent tokių – dalykinių – santykių, kai viską pasveri ir vertini pačiu racionaliausiu būdu. Stebiu aplinkinius: ką jie pasakys? Vadovaujuosi „virtualiosios būties“ standartais. Rezultatas toks, kad net nepažįstu savo sielos, savo vidinių poreikių, taip pat negaliu pažinti ir išstudijuoti priešingos lyties.
Todėl, kai poros susitinka kavinėse, prekybos centruose arba klubuose, jų pokalbiai yra tarsi vieši, būdingi bendrai aplinkai. Jie to išmoko iš supančios juos visuomenės ir toliau persimetinėja nieko nereiškiančiomis frazėmis, net nesistengdami panirti truputį giliau. Ten, po žvilgančiu paviršiumi, ryšys neužsimezgė. Žmogus jau nesugeba jo užmegzti – juk jis negali atsiverti ir, be to, nežino, kas jis pats yra.
Apskritai, žmonės neišsivystę, nepasirengę tokiam ryšiui. Juk jeigu nepajėgiu atverti savęs, tuomet ką galiu duoti kitam?
Taigi, susiduriame su problema, kad žmogus nepažįsta savęs. Šiandien egoizmas spaudžia mus vis stipriau, modernizuodamas pasaulį, o tuo tarpu gyvenimas primityvėja, nes mes daromės panašūs į kompiuterio priedu“, naudojančius paprasčiausią dvejetainę sistemą tarpusavio santykiams bei pasaulėžiūrai. Nelieka vietos giliems jausmams, iš analoginio formato viskas pereina į skaitmeninį. Vietoj daugelio dalių ir komponentų harmonijos paleidžiame procesus paprastu algoritmu – kad jie tiesiog tiksėtų…
Reikia sugrąžinti žmogų į „vaikystę“ – į tikrąjį paprastumą, į amžinąją meilę tarp motinos ir vaiko, kad iš šios pozicijos galima būtų aiškinti jam, kas yra vidinis tarpusavio ryšys. Juk savo santykiuose su partneriu ieškau to paties meilės šaltinio, kuriuo kažkada man buvo motina – tik jau kitame lygmenyje.
Apskritai ryšys tarp žmonių šiandien yra didžiausia problema. Būtent ji turi tapti pasaulio ištaisymo šerdimi, ir pradėti galima nuo teisingo ryšio tarp lyčių formavimo. Jau yra vidinis tokio ryšio poreikis – juk žmonės išgyvena frustraciją šeimoje. Arba jie privalo išmokti aiškiai atskirti seksą nuo dvasinio ryšio (jį ir reikėtų vadinti meile), arba teisingai derinti vieną su kitu.
Kaip bebūtų, visų pirma turime suprasti, kaip atvesti žmogų iki teisingo apmokymo. Tam pirmiausiai reikia nuimti visus barjerus, kad parodytume jam, kas jis yra be „rūbelių“. Tada jis galės teisingai suprasti ir pajausti save. Tada reikia nukreipti jį tikro ryšio tarp dviejų apnuogintų sielų link.  Jeigu žmogus to panorės, tai turės sužinoti, kas yra siela, t. y. jo vidinis pasaulis ir kuo galima jį pripildyti.
Taip ir paaiškėja, kad be meilės artimui kaip pačiam sau principo, ryšio nebus. Juk tikras ryšys, dvasinis susiliejimas reiškia, kad kiekvienas mėgaujasi partneriu, duodamas jam. Tiksliai tiek, kiek duoda, atveria vietos, kuri gali būti pripildyta jame. Tai vienintelė galimybė suformuoti tarpusavio ryšį. Taip  kaip fizinio susiliejimo metu prasiskverbiame vienas į kitą, taip pat turime prasiskverbti vienas į kitą, susiliedami sielomis – per abipusį davimą ir abipusį gavimą. Jeigu nieko negaunu iš partnerio, tai jo nemyliu, nes neduodu jam galimybės išreikšti savo meilės. O juk mylėti – vadinasi – mėgautis jo džiaugsmu labiau nei savuoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melodija dviem balsams

Šeimos santykių adapteris

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>