Demokratija – dvasinės tautos valdžia

Auklėjimas, vaikai

Kas yra demokratija? Susirenka visa šalis, milijonai žmonių, ir jų klausia: „Ko jūs norite?“ Vienas nori futbolo, kitas kokakolos… Ko dar gali norėti masės? Jeigu jų niekas neauklėja, nepadeda dvasiškai tobulėti, tada demokratija sukelia regresiją, degradaciją. Kuo tokia demokratija gera?
Demokratija gera, kai organizuojame ratą, kitaip tariant, ji gera tik grupėje. To nežino pasaulis. Pati demokratijos forma yra ideali, bet jos realizacijai būtinos atitinkamos sąlygos. Jos negalima naudoti minioje, kurią sudaro žmonės, negalvojantys apie rytojų. Tokie žmonės nenori balsuoti, jiems nesvarbu, kas bus išrinkti. Jie tik stebisi, kodėl valdžia nedaro to, ko jie nori.
Nei aukštesnieji, nei žemesnieji visuomenės sluoksniai nesupranta, kas yra demokratija. Juk „apvalūs indai“ ne jų instrumentai, jie jiems visai netinka. Tautai reikia caro, autoritarinės jėgos. Caras geras tada, kai jaučia: „Šalis – tai aš, čia viskas mano!“, todėl jis rūpinasi, kad jo pavaldiniams, jo piliečiams būtų gerai. Juk jie priklauso jam. Jis rūpinasi, kad šalyje būtų gerovė, nes tai yra jo nuosavybė.
Taigi, jeigu šalies egzistavimo forma egoistinė, jai reikia caro. Bet jeigu šalis tobulėja dvasiškai, jai reikia demokratijos. Tai yra dvi priešingybės: „ratai“ (igulim) ir „tiesi linija“ (jošer), – tai dviejų skirtingų formų indai. Nereikia jų painioti – tai blogiausia. Matome, kad demokratija vis tiek neveikia, kad ji tik gražūs žodžiai. Laisvi rinkimai, žodžio laisvė – visa tai tik žaidimai. Iš tiesų, tie, kurie valdo, daro tai, ko jiems reikia.

Iš 2013 m. spalio 10 d. pamokos pagal Rabašo laišką Nr. 8

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.